kaip grazu turet broliuka ar sesute
Kartais vyresnėlis už viską labiau norėtų, „gražinti sesutę (broliuką) atgal“... Taip taip, grazu, bet pavydas kaip kyla kai maznesniam daug daugiau nei tau
Turejau broliuka, tarp musu 12.5 met skirtumas, buvau jau panele buvau kai gime broliukas, todel labai pujkiai prisimenu kaip pavydejau, ir nieko negalejo padaryt man. Todel labai bijau dabar del savo dukros pavydo maziukuj, dabar jo laukia, bet puikiai zinau kad pavydes, ir bus tikrai sunku.
Nu musu tai niekas nemokino pavydet, bet pavydejau juodai, brolis netap, bet as tai iki pamelynavimo.
manau nuo tevu priklauso... as ir kaip atsirado brolis labai pavydejau, na bet ko noret, kai mes su kitu broliu buvom pamirsti, tevai mazai demesio skirdavo, augom su pateviu o jo jis pirmagimis ir vienintelis, tai mes ir iki siolei atstumti esam... aisku kai gyvenam atskirai ir jau uzauge esam tai to pavydo nelike, bet kai vaikai buvom tai tikrai skaudu... nes tokia situacija buvo, jam viskas galima o mums viskas negalima juk mes jau dideli... pastoviai jis mus skusdavo, tai mes jo vien delto nemegom ilga laika... ka padarydavo viska mums suversdavo... o niekas i musu kalbas nekreipdavo demesio
o db pati turiu antraji berniuka, tai vyresneli ruosem nuo pirmu nestumo dienu, vis pasakodavom, kad va bus brolis kad jis bus maziukas, kad jam padeti reikes, eidavom kartu i skanus, pats nelabai suprasdavo bet issiziojas ziuredavo
gime maziukas tai jis pasimetes toks buvo, bet va truks plys as jam pasakas turiu skaityti pries miega... budavo ir susivelinu ir sunku bet jau kaip mano pareiga... vis palepinam ji na ir db jis didziausias mano pagalbininkas, be bedu paziuri broliuka kol pietus gaminu
o su paaugusiu manau vienas didziausiu uzduociu yra atskirti teritorija, kur yra bendra, kur yra vyresnelio o kur jaunelio, nes daznai tevai megsta liept viskuo dalintis... ne pagal amziu zaislai, islauzo ziopliukai, bet va kad maziau zystu jaunelis uzverst vyresneliui ant sprando
juk jau vyresnelis didelis... ir pamirsta kad jis dar lygei toks pat vaikas yra
Musu buvo tokia pat situacija kaip ir tavo, mes su broliu dideli, mum nereikia, negalima, .... viskas maziukuj, juk jis maziukas, demesys, pirkiniai, skanesnis maistas (nes buvo labai sunkus laikai, tevai paskende skolose, tai obuoly, jogurtuka viskas maziukuj, jus dideli, jums nebereikia), tas irgi skusdavo, net mes nieko nepadare, jis supyko, izcype, atleke tevas, kas buvo? ji mane muse, jis ateme, ji dar kazka, ir tevas audzia mus, net neklauses, net nesigilines i situacija, pyplys pasake, didesniam i kaily. sudrasko sasvinius, knygas, juk jis mazas, nesupranta, mokytojos saukia ant musu, tai pries tevus mes vel kalti, kodel mes nesiziurejom savo daiktu. Zodziu tikrai sunku, sskaudu buvo, ir mes jo nemegom, vien uz ta samoninga mela, apkaltinimus, viskas jam, jus dideli, jums nereikia, ........
Ir dabar nera bendravimo tar pmusu, dabar tai gal del amziaus skirtumo, nes mes jau suauge, o jis-dar tik paaugliukas.
dagnukas parašė:
manau nuo tevu priklauso... as ir kaip atsirado brolis labai pavydejau, na bet ko noret, kai mes su kitu broliu buvom pamirsti, tevai mazai demesio skirdavo, augom su pateviu o jo jis pirmagimis ir vienintelis, tai mes ir iki siolei atstumti esam... aisku kai gyvenam atskirai ir jau uzauge esam tai to pavydo nelike, bet kai vaikai buvom tai tikrai skaudu... nes tokia situacija buvo, jam viskas galima o mums viskas negalima juk mes jau dideli... pastoviai jis mus skusdavo, tai mes jo vien delto nemegom ilga laika... ka padarydavo viska mums suversdavo... o niekas i musu kalbas nekreipdavo demesioo db pati turiu antraji berniuka, tai vyresneli ruosem nuo pirmu nestumo dienu, vis pasakodavom, kad va bus brolis kad jis bus maziukas, kad jam padeti reikes, eidavom kartu i skanus, pats nelabai suprasdavo bet issiziojas ziuredavo
gime maziukas tai jis pasimetes toks buvo, bet va truks plys as jam pasakas turiu skaityti pries miega... budavo ir susivelinu ir sunku bet jau kaip mano pareiga... vis palepinam ji na ir db jis didziausias mano pagalbininkas, be bedu paziuri broliuka kol pietus gaminu
o su paaugusiu manau vienas didziausiu uzduociu yra atskirti teritorija, kur yra bendra, kur yra vyresnelio o kur jaunelio, nes daznai tevai megsta liept viskuo dalintis... ne pagal amziu zaislai, islauzo ziopliukai, bet va kad maziau zystu jaunelis uzverst vyresneliui ant sprando
juk jau vyresnelis didelis... ir pamirsta kad jis dar lygei toks pat vaikas yra
![]()
jo, pas mane irgi situacija panasi-anksciau dar pavykdavo nuo vakariniu pasaku issukt, vienap ar kitaip, o dabar be sansu. Gal ir as jautriau reaguoju, nes pati zinau, kas reiskia buti nustumtai nuo sosto.
Siaip as irgi saviski ruosiau nuo pirmos minutes. Kalbejom ir kalbejom iki pat galo, ir skanus vesdavausi. Labai lauke seses, kai gime vis sakydavau-jeigu uzpavydesi-visada pasakyk. Buvo pora kartu, tai labiau stengies jam demesio skirti tuo metu. O siaip su sese elgiasi kaip suauges-myluoja, buciuoja, padeda maudyti ir pampus keisti, vis tiute pakisa, kai sese zirzalioja. Dabar sloguoja ir labai isgyvena, kai negali prie jos artintis. Vis sako-ji ma tokia skani, kad isbuciuociau visa
Kaip noreciau kad ir mum taip butu. Ruosiu nuo labai anksti, kai tik nusprendem turet vaikely, tik vienintele problema, kad cia anglijoj i skanos neleidzia vaiku, o ji taip nori, vienakart susiriejau iki asaru, bet isprasiau kad leistu mano vaikuj ateit pasiziuret kas ten pilvelyje auga. Ti takart labai jau neaiskiai rode, tai nei as pati nieko nesupratau, ka jau cia apie vaika sneket. Seip dabar tai labai laukia, o kai gims, reikes dalintis, demesio abiem reikes, bus matyt kaip cia bus. Kai tetis atsirado, ispradziu oj, aukso grynuolis buvo, mama pries jy nublanko, paskuj ziuri kad mama leidzia laika su juo, valgyt daro, sneka, ... tai budavo labai jau uzpavydejus. Visa diena vaikas auksinis,tik vyras pradaro namu duris, vaikas pablusta, kaip zveriukas buvo, ir kandziojas, ir spardos, zaislus ar kazka tai paemus kieto musa jy, bet paskuj mato kad mama niekur nuo jos nebega, mama tebera kartu, dabar ir tetis kartu, ir nuperka, parnesa, myli, kazkaip pamazu, pamazu tas pavydas dingo. Tikekimes su maziuku, taip labai nepavydes, o jei pavydes, kad rasiu lengva buda numalsint ta pavyda.
ugnele1 parašė:
Kaip noreciau kad ir mum taip butu. Ruosiu nuo labai anksti, kai tik nusprendem turet vaikely, tik vienintele problema, kad cia anglijoj i skanos neleidzia vaiku, o ji taip nori, vienakart susiriejau iki asaru, bet isprasiau kad leistu mano vaikuj ateit pasiziuret kas ten pilvelyje auga. Ti takart labai jau neaiskiai rode, tai nei as pati nieko nesupratau, ka jau cia apie vaika sneket. Seip dabar tai labai laukia, o kai gims, reikes dalintis, demesio abiem reikes, bus matyt kaip cia bus. Kai tetis atsirado, ispradziu oj, aukso grynuolis buvo, mama pries jy nublanko, paskuj ziuri kad mama leidzia laika su juo, valgyt daro, sneka, ... tai budavo labai jau uzpavydejus. Visa diena vaikas auksinis,tik vyras pradaro namu duris, vaikas pablusta, kaip zveriukas buvo, ir kandziojas, ir spardos, zaislus ar kazka tai paemus kieto musa jy, bet paskuj mato kad mama niekur nuo jos nebega, mama tebera kartu, dabar ir tetis kartu, ir nuperka, parnesa, myli, kazkaip pamazu, pamazu tas pavydas dingo. Tikekimes su maziuku, taip labai nepavydes, o jei pavydes, kad rasiu lengva buda numalsint ta pavyda.
Nusiteik, kad pavydes. Tikrai kitaip nebus. Tik tai gali buti daugiau ar maziau isreiksta. Pavydi ir maniskis.Tik gal maziau rodo dabar.Pati pajauciu, kaip vis -leliukas, leliukas, leliukas.... Bet ir nera lengva, kai mazoji birbia, laiko rasti dickiui...Nors ir kiek savarankiskas jis butu vis tiek reikia to demesio...