Ką reiškia kūdikių sakomas „Ne!”

Vienas iš žodžių, kurį kūdikiai išmoksta labai anksti, yra „ne“. Tačiau kai kūdikiai sako „ne“, tai nereiškia, kad jie yra nepaklusnūs ar įžūlūs. Jie paprasčiausiai stengiasi pasakyti mums, kaip jaučiasi.

Nors jie jau žino daugelio daiktų pavadinimus, vis dar nemoka, kaip tinkamai įvardyti savo jausmus. Todėl mažas vaikas, kuris sako „ne“, iš tikrųjų gali turėti omenyje:

  • „Man tai nepatinka.“
  • „Aš nenoriu iš čia išeiti.“
  • „Aš šito noriu!“
  • „Noriu pats pasirinkti drabužius.“
  • „Jaučiuosi sutrikęs.“

„Ne“ yra mažo vaiko būdas išreikšti ir išbandyti savo nepriklausomybę. Vaikai visiškai nenori Jūsų išvesti iš kantrybės ar padaryti taip, kad pavėluotumėte. Jie nėra nepaklusnūs arba savanaudiški. Jie paprasčiausiai sako, kad nori priimti savarankiškus sprendimus. Jie nesupranta, kaip Jūs jaučiatės ar ko Jums reikia, nes kol kas jie nesugeba suvokti ir suprasti kito asmens jausmų.

Pradėję vaikščioti, kūdikiai kiekvieną dieną patiria nemažai nusivylimų ir frustracijos. Jie nori būti nepriklausomi, tačiau mes ne visada galime leisti daryti jiems tą, ką jie nori. Kai sakome jiems „ne“, mes dažniausiai stengiamės juos apsaugoti ir išmokyti svarbių taisyklių.

Tačiau kūdikiai dar nesupranta mūsų ketinimų. Viskas, ką jie jaučia, yra nusivylimas, kad jiems sakoma „ne“. Kartais toks nusivylimas virsta staigiu vaiko įniršio ar susierzinimo priepuoliu. Vaikų frustracija vis auga, tačiau jie nežino, kaip ją tinkamai išreikšti. Vaikų kalba dar nėra tiek išsivysčiusi, kad jie galėtų tinkamai išreikšti savo jausmus, todėl pasiduoda liūdesiui, nusimena ir nusivilia. Savo jausmus jie išreiškia ašaromis, šaukimu ir netgi griuvimu ant grindų. Tokia reakcija ypač būdinga tada, kai vaikai yra pavargę, alkani, jaučia troškulį arba tai, kas vyksta, viršija jų ištvermės ribas. Juk ir tėvai kartais elgiasi lygiai taip pat!

Kai nesuprantame tikrųjų vaikų ketinimų, kai jie sako „ne“, kartais taip pat suirztame ir mums taip pat yra būdingi įniršio priepuoliai – ypač kai esame pavargę arba alkani. Tačiau jeigu mes suprantame, kas vyksta vaiko viduje, mes galime parodyti jam, kaip susidoroti su suirzimu ir frustracija ir kaip išreikšti savo jausmus konstruktyviai.

Tai, kaip tėvai susitvarko su savo kūdikių nepriklausomybės poreikiu, formuoja pagrindą vaikų mokymui(si), kaip konstruktyviai spręsti konfliktus. Tėvų reakcija gali arba padidinti vaiko frustraciją ir išplėsti konfliktą, arba išmokyti vaiką įgūdžių, kurie išliks visą gyvenimą, o kartu sustiprinti tėvų ir vaiko santykius.

Kitas straipsnis: Ikimokyklinis amžius (3–5 metai)

Straipsnis parengtas pagal organizacijos „Gelbėkit vaikus“ leidinį „STIPRIŲ SANTYKIŲ TARP TĖVŲ IR VAIKO KŪRIMO VADOVAS: teigiamas, vaiko teisių nuostatomis pagrįstas požiūris“
Pilna leidinio versija