Kūdikiai ir tėvų skyrybos

Skyrybos kūdikio akimis. Pirmaisiais gyvenimo metais vaikas neturi laiko suvokimo jausmo ir ilgalaikės atminties ir tik maždaug nuo 6 mėnesių pradeda atpažinti dažniausiai matomus žmones. Jau nuo 6 mėnesių amžiaus kūdikis turi aiškiai suformuotą prieraišumo ryšį su motina (arba kitu suaugusiuoju, kuris daugiausiai juo rūpinasi – tai gali būti tėtis, senelė ar senelis arba auklė, jei tik ji su kūdikiu praleidžia daugiausia laiko). Jeigu tenka ilgesnį laiką šio svarbaus asmens nematyti, kūdikis jaučia labai stiprias neigiamas emocijas.

Tačiau kūdikiai tikrai nesupranta, kad tėvai konfliktuoja, skiriasi ir daugiau nebegyvens kartu, tačiau net ir nesuprasdami šių dalykų jie jaučia, kad pasikeitė mamos ir tėčio nuotaikos, nesaugumo jausmo gali suteikti pasikeitusi dienotvarkė ar įprasta rutina, juos gąsdina naujos sensorinės patirtys: nauja aplinka, jos vaizdai, kvapai, nauji jį prižiūrintys žmonės. Kūdikiai yra labai jautrūs mamos emocinei reakcijai. Jei mama išgyvena didelį stresą ir yra labai nerimastinga ar prislėgta, ši jos būklė atsiliepia ir jos bendravimui su kūdikiu.

Kadangi kūdikiai nėra įvaldę kalbos, jie turi mažai komunikacijos būdų, kaip pranešti apie savo poreikius. Apie tai, kad jiems yra blogai, jie paprastai praneša verkdami, tačiau miego bei valgymo sutrikimai gali išduoti, kad kūdikis nesijaučia gerai. Kūdikiai tėvų skyrybų metu gali atrodyti irzlūs ir neramūs arba, atvirkščiai, perdėtai mieguisti ir mažai domėtis aplinka, gali prasčiau valgyti ir miegoti (žinoma, šie elgsenos pasikeitimai gali turėti ir daugybę kitų priežasčių).

Patarimai mamoms, vienoms auginančioms kūdikį. Jei augini kūdikį ir išgyveni skyrybas su vyru, nebijok kreiptis artimųjų pagalbos prižiūrint kūdikį, atliekant namų ruošos darbus ar tiesiog pasidalink savo išgyvenimais su kitais žmonėmis. Negalvok, kad tai – bereikalinga prabanga: tavo būsena turi didžiulę įtaką kūdikiui, ir padėdama sau, padėsi ir mažyliui.

Skyrybų metu dauguma žmonių patiria rimtą krizę, juos apima depresija. Jei tapai dirglesnė, liūdnesnė, jei sunku užmigti ir/arba dažnai prabudi naktimis, nuolat jausiesi pavargusi, bet kuri veikla atrodo beprasmiška, ateitis niūri, gyvenimas – be tikslo, tai gali būti depresijos požymiai. Depresinė būsena labai trukdo kurti ryšį su kūdikiu, be to, verčia ir patį kūdikį jaustis nesaugiai, o kartais net ir sukelti kūdikių depresiją (depresija gali atsirasti net ir pirmaisiais gyvenimo metais, ir jos atsiradimui didelę įtaką turi mamos būsena!). Jei matai, kad emociškai blogai jautiesi ir nesusitvarkai su savo išgyvenimais – būtinai ieškok pagalbos, kreipkis į psichiatrą ar psichologą.

Taip pat stenkis, kad kūdikio dienotvarkė išliktų stabili, t.y. nesikeistų įprastas kūdikio miegojimo, valgymo ir žaidimų laikas. Stenkis išlikti rami kūdikio akivaizdoje. Jei jauti, kad esi labai pikta ar prislėgta, geriau paprašyk artimųjų pabūti su kūdikiu kurį laiką, kol tu nusiraminsi.

Patarimai tėčiams, vieniems auginantiems kūdikį. Lietuvoje dažnesnė praktika, kai po skyrybų maži vaikai, ypač kūdikiai, paliekami auginti mamoms. Tačiau gali būti įvairių situacijų, kai su mažyliu lieka tėtis. Vienišam tėčiui auginti mažiuką dar sunkiau nei mamoms, nes mamas gamta yra apdovanojusi unikalia galimybe 9 mėnesius ruoštis kūdikio gimimui bei palaipsniui stiprinti ryšį su juo (tam padeda besikeičiantys hormonai, mažylio judesiai).

Jei skyrybos buvo staigios ir netikėtos, gali būti, kad, likęs vienas su savo vaiku, jautiesi sutrikęs ir nežinantis ką daryti, nuo ko pradėti. Mamos dažnai intuityviai nujaučia, kodėl vaikelis verkia, ar jį reikėtų pamaitinti, ar pakeisti sauskelnes, o gal panešioti. Patikėk: po kelių mėnesių ir tu tapsi tikru ekspertu. Jei to negali padaryti kūdikio motina, pasikviesk į pagalbą savo mamą, seserį ar kokią kitą pažįstamą moterį (geriau jau turinčią vaikų), kuri tau paaiškintų ir parodytų, kaip maitinti, rengti vaikutį, maudyti ir panašiai. Be abejo, tau gali padėti ir vyrai, jei tik jie turi reikiamos patirties patarti vaiko priežiūros klausimais.

Baimė rūpintis kūdikiu gali paskatinti šiuos rūpesčius perkelti kam nors kitam (pavyzdžiui, samdomai auklei), o pačiam pasinerti į darbus, kad tik nereikėtų liktų vienam su kūdikiu namuose. Tačiau prisimink, kad vaikui labai svarbu kuo didesnę dienos dalį matyti vis tą patį žmogų, kuris atlieptų jo poreikius: tai padeda kūdikiui jausis saugiai. Žinoma, niekas nesako, kad tu neturi teisės pailsėti ir prasiblaškyti: susitik su draugais kartą ar porą kartų per savaitę, atsijunk nuo tėvystės rūpesčių ir „pravėdink smegenis“. Kai būsi pervargęs, ne tik pačiam bus sunku susidoroti su iškylančiais iššūkiais, bet ir kūdikiui perduosi savo nerimą.

Kaip ir mamoms, tėčiams po skyrybų gali prasidėti depresija. Vyrai mažiau linkę kalbėti apie savo jausmus, tad dažnai užsisklendžia ir viską laiko savyje. Jei jauti, kad tau pernelyg dažnai norisi nuo visko pabėgti, važinėti automobiliu per dideliu greičiu arba griebtis alkoholio tam, kad atsipalaiduotum – nueik pasikonsultuoti su psichiatru ar psichologu. Tai nereiškia, kad esi psichiškai nesveikas: tau tiesiog gali praversti reguliarūs susitikimai ir pokalbiai su specialistu apie savo būseną. Kartu atrasite konstruktyvesnių būdų, kaip susidoroti su užgriuvusiais rūpesčiais.

Patarimai tėčiams ar mamoms, gyvenantiems atskirai. Jei nuolat negyveni su kūdikiu, svarbu, kad kūdikis tave kuo dažniau matytų. Prisimink, kad prieraišumo ryšys tarp kūdikio ir suaugusiojo formuojasi tuomet, kai pastarasis nuosekliai ir jautriai patenkina kūdikio poreikius, pvz. pamaitina išalkusį, nuramina verkiantį, žaidžia su juo ir panašiai. Prieraišumo ryšiui susiformuoti labiau svarbūs dažnesni ir trumpesni kontaktai su kūdikiu, nei reti, bet ilgesni. Žymiai geriau, jei susitiksi su kūdikiu keletą kartų per savaitę bent jau po pusvalandį, nei aplankysi jį du kartus per mėnesį po dvi valandas. Kūdikiui nepakanka girdėti tavo balso per telefoną ar Skype programą, jam reikia tave matyti, jausti tavo prisilietimus, kvapus. Prieraišumui susiformuoti svarbūs visi pojūčiai. Geriausiai, jei su kūdikiu reguliariai bendrautum toje pačioje kūdikiui gerai pažįstamoje vietoje, tai yra, jo namuose.

REKOMENDUOJAME: bendriniai patarimai kaip padėti vaikui skyrybų metu straipsnyje Kai tėvai skiriasi: kaip jaučiasi vaikai.

Rima Breidokienė, Dalia Mickevičiūtė
www.psichoterapija-jums.lt