Jei mažylis bijo svetimų žmonių (41)
Tokį „svetimųjų baimės“ tarpsnį, paprastai tarp 6 mėnesių ir pusantrų metų, išgyvena dauguma kūdikių, ir jis yra visiškai normalus. Matydami nepažįstamą žmogų (o kartais net ir rečiau matomą giminaitį ar draugą) jie nusisuka, kabinasi į mamą ar verkia. Dažnai jie klausiamai žiūri į mamą (ar tėtį) ir supratę, kad žmogus nepavojingas ;), vėl ima elgtis normaliai. Kitais atvejais kūdikiui, lygiai kaip ir suaugusiam, žmogus gali tiesiog nepatikti.
Neimkite į galvą, jei kas sako, kad vaikas bijo svetimų žmonių, nes jūs jį sugadinote, kad jis yra mamyčiukas – tai ne tiesa. Tiesiog šiuo metu mažylis pradeda suvokti skirtumą tarp pažįstamų ir nepažįstamų žmonių, ir auklėjimo stilius šiuo atveju yra niekuo dėtas. Atvirkščiai, tokiu elgesiu gali pasidžiaugti: svetimųjų baimė rodo, kad mažylis jau supranta, ką jis pažįsta ir su kuo nori būti. Tai didžiulis protinės raidos žingsnis.
Taigi, svetimų žmonių baimė yra laikinas gyvenimo tarpsnis, kurį tiesiog reikia pergyventi. Žinoma, dėl to gali kilti problemų, jeigu tu nori, kad kartais mažylį prižiūrėtų kas nors kitas, tačiau ilgainiui jis nustos taip reaguoti.
Kaip turėtumėte elgtis? Kūdikio atmintis ir suvokimas dar neveikia taip, kad galėtų suprasti, kad močiutė yra močiutė, o draugas – draugas. Jam tai – tiesiog nepažįstamasis. Taigi seneliai ar tetos neturėtų priimti asmeniškai, jei mažylis nuo jų traukiasi. Juk tu nenorėtum, kad koks nepažįstamasis pultų prie tavęs ir imtų jus bučiuoti ar glėbesčiuoti? Tad pradžioj, laikydama vaiką ant rankų (taip jis jaučiasi saugus), leisk jam susipažinti ir susidraugauti su nepažįstamuoju: lai žmogus pakalbina mažylį, paduoda jam mėgstamą žaisliuką. Kai vaikas jausis saugus, nebeliks ir baimės.
Tikrai musu mergaites labai panasios, mano panele irgi daug labiau vyru bijo nei moteru, nors niekada niekas nera jos isgasdine