Ką daryti, jei vaikui isterijos priepuolis? (157)

Kad ir kaip norėtum, isterijų visiškai išvengti nepavyks – bent jau iki laiko vaikas išmoks valdyti savo nusivylimą ir nepasitenkinimą (tai turėtų įvykti tarp 3-4 gimtadienio).

Geriausias būdas yra užbėgti „ožiukams“ už akių: tarkime, nesivesti vaiko į parduotuvę, jei jis yra pavargęs ar išalkęs, padėti jam, jei jis nesugeba pats ir dėl to ima niršti (pavyzdžiui, apsiauti batuko).

Tačiau ką daryti, jei to padaryti nepavyko? Pirmas ir svarbiausias dalykas: išlik rami. Įkvėpk kelis kartus giliai ir mąstyk blaiviai. Jei vaiką ištinka isterija viešoje vietoje (pavyzdžiui, parduotuvėje), nesijausk nepatogiai – dauguma tėvų tai yra patyrę, nes tai yra normalus vaiko raidos etapas. Štai keletas taktikų, kaip galėtum elgtis vaiko isterijos atveju (ne visi jie vienodai veiksmingi skirtingose situacijose, tad turėsi pasitelkti intuiciją, kurį iš jų naudoti):

• Nukreipk dėmesį nuo konflikto objekto. Kai vaikas ima ožiuotis ir atsisako kažką daryti, trumpam nukreipk jo dėmesį į malonius dalykus. Pavyzdžiui, jei vaikas nenori užsidėti kepurės, pradėk kalbėti apie malonius dalykus, pavyzdžiui, pasek naują pasaką, kurios jis dar negirdėjo. Sudomink vaiką ir jis net nepastebės, kad kepurė bus užmauta jam ant galvos.
• Nekreipk dėmesio. Jei isterijos priežastis – noras atkreipti dėmesį, pasistenk isterijos „nepastebėti“. Jei nesusivaldysi ir pratrūksi, vaikas supras, jog blogas elgesys – puikus būdas priminti apie save. SVARBU: ši taktika netinka, jei isterijos priežastis yra nusivylimas dėl to, kad nepavyksta ko nors atlikti arba jei vaikas nori tau kažką pasakyti, o tu nesupranti jo.
• Leisk atvėsti. Jei vaiko isterija nėra labai nuožmi ir vaikui negresia susižaloti, gali jį porai minučių (ne ilgiau) palikti vieną kambaryje – ši pertraukėlė gali praversti ir tau. Vyresniam vaikui gali paliepti eiti į savo kambarį ir grįžti tuomet, kai nusiramins (tai padeda vaikui suprasti, kad jis pats gali valdyti savo emocijas).
• Sutramdyk. Kartais pakanka atsitūpti (kad tavo ir vaiko akys būtų tame pačiame lygmenyje), suimti vaiką į rankas ir, žiūrint vaikui į akis, ramiu balsu kalbėti su juo. Kitais kartais gali reikėti vaiką stipriai apkabinti savo glėbyje.

Po šio nemalonaus įvykio nebelaikyk pykčio. Apsikabinkite, pasibučiuokite ir „susitaikykite“. Su vyresniu vaiku gali pamėginti pasikalbėti apie tai kas įvyko, tačiau nepriekaištauk ir negėdink vaiko: „Kodėl verkei? Juk galėjai paprašyti manęs pagalbos“ arba „Juk žinai, kad saldainius valgome tik po pietų. Ožiukai nieko nepakeičia“. Jokiu būdų neskatink vaiko už tai, kad jis nusiramino – neduok saldainio, lipduko ar panašiai. Skatinti turi tik už gerą elgesį.