Animaciniai filmukai: leisti ar drausti?

Animaciniai filmukai – svarbi vaikų gyvenimo dalis. Jie gali arba būti naudingi, arba pridaryti žalos. Ką daryti, kad animacija nekenktų?

Animacijos bruožai

Animacijos pasaulis užburia tiek vaikus, tiek suaugusiuosius. Kodėl?

Specialistai išskiria kelias animaciniams filmukams būdingas ypatybes:

  • Multiprodukcijos ryškumas ir vaizdingumas. Filmukų kūrėjai pasitelkia begalę įvairių priemonių, kad sukurtų didelį ir ryškų pasaulį, kuriame gyvena įdomūs personažai.
  • Lakoniškumas. Viskas labai dinamiška, todėl vaikas nepraranda susidomėjimo ir gali suprasti net ir nelabai paprastą siužetinę liniją.
  • Fantazijos ir realybės sampyna. Juk smagu savo akimis (nesvarbu, kad tik ekrane) pamatyti tai, ko kasdieniame gyvenime nenutinka.
  • Gėrio ir blogio kova, laiminga pabaiga. Vaikui tai labai svarbu. Paprastai teigiami ir neigiami veikėjai labai skiriasi, jie turi savų užsibrėžtų tikslų, kurie vaikui yra suprantami.
  • Animizmas. Trumpai tariant – tai sugyvinimas ir sudvasinimas. Gyvūnai, augalai ir net daiktai dažnai apdovanojami protu, gebėjimu bendrauti ir kitomis žmonėms būdingomis savybėmis.

Kaip veikia animacija?

Tai, kad ji daro įtaką vaiko psichikai ir sąmonei, abejonių nekelia. Tačiau kaip visa tai vyksta?

Specialistai išskiria tris pagrindines poveikio priemones. Pirmiausia – „užkratas“. Šiame procese svarbų vaidmenį vaidina vaiko emocijos. Jis pasineria į tai, kas vyksta ekrane, ima jaudintis dėl veikėjų, „užsikrečia“ jų jausmais ir emocijomis.

Antroji priemonė – įtaiga. Vaikui, žiūrinčiam filmuką, gali būti įteigta baimė, vienatvės jausmas, panika ar agresija. Žinoma, nereikia visos animacijos vertinti negatyviai, juk poveikis gali būti visiškai priešingas – mes ir po kelis kartus galime peržiūrėti mums patikusį filmuką, nes jis sukelia ramybės, džiaugsmo, optimizmo, skatina kurti.

Mėgdžiojimas. Dažnai galima pastebėti, kad vaikai taip įsijaučia į mėgstamą veikėją, kad net ima panašiai elgtis. Geriausiai tai atsispindi jų žaidimuose: „nusavinamos“ personažo reakcijos, veiksmai, kartais į gyvenimą perkeliami gana nemaži animacinio filmuko siužeto fragmentai.

Visa tai yra natūralu. Kai kurių herojų modelių elementai, socialiai palaikomi pačių artimiausių žmonių, po truputį formuoja vaiko asmenybę.

Tėvelių galvos skausmas

Diskusijos apie filmukų naudą ir žalą netyla jau ne pirmus metus. Pasiaiškinkime neigiamus šiandieninės animacijos aspektus.

Didžiausią žmonių pasipiktinimą kelia užsienio filmukuose matomas agresyvus elgesys, prievartos scenos. Vis dėlto viso to netrūksta ir žiniose, ir daugelyje filmų. Kadangi animacijos pasaulis vienu ar kitu būdu yra susijęs su realybe, jis negali neatspindėti to, kas vyksta šiandieniniame suaugusiųjų pasaulyje.

Nerimą kelia ir tai, kad tokie filmukai neretai griauna tradicinius šeimos modelius, sujaukia vyro ir moters vaidmenis: lyg ir įprastas reiškinys, kad galima išvysti ir moterį-karę, ir subtilų trapų „moterišką“ berniuką. Animacija kartais neigiamai vaizduoja gyvenimą šeimoje, išjuokia ir iškreipia įprastus šiandieninio gyvenimo stereotipus (prisiminkite „Simpsonus“, „Pietų parką“).

Kita vertus (patinka mums ar ne), visuomenė keičiasi. Iš žmogaus reikalaujama, kad jis būtų universalus, paslankus, kad gebėtų prisitaikyti prie bet kokios situacijos. Tikriausiai nenuostabu, jog trinami lyčių rėmai.

Kino industrija, animacinių filmukų kūrėjai atsižvelgia į vartotojų (šiuo atveju – vaikų) skonį ir poreikius, ir siūlo jiems tokį produktą, kuris, viena vertus, jiems įtiktų, kita vertus – formuotų naują skonį ir naujus įpročius.

Mergaitės nori būti stipresnės, agresyvesnės, o berniukams atrodo, kad jie turi būti jautresni, švelnesni. Nieko baisaus ar nuostabaus – tokie šio laikotarpio reikalavimai. Vis dėlto nereikėtų pamiršti, kad vaikus turi auklėti ne televizija, o tėvai. Neprotinga visą kaltę suversti tik „žydrajam ekranui“.

Nesvarbu, kaip stipriai vaikas įsijaučia į herojaus vaidmenį. Didžiausią įtaką jam daro reali jį supanti aplinka. Juk labai dažnai net nepasidomime, ką vaikas žiūri, nes pasodinti jį priešais kompiuterį ar televizorių yra daug paprasčiau. Po to stebimės, kaip toks mielas ir geras vaikas staiga virto pabaisa, jo tiesiog neatpažįstame... Ir, žinoma, ieškome aplinkui kaltų.

Jeigu norite, kad animacija padėtų auklėti (ne auklėtų!) vaiką teisingai, įsidėmėkite keletą paprastų taisyklių:

  • Ribokite laiką. Ši taisyklė labai svarbi, deja, dažniausiai laužoma. Savaime suprantama, kad vaikas įsitraukia į įdomų filmuką, tačiau juk ir realiame pasaulyje jis tikriausiai turi kokios nors įdomios veiklos, pomėgių.
  • Jeigu priklausomybė nuo interneto arba televizijos jau jaučiama, organizuodami vaiko laisvalaikį pasitelkite fantaziją: kartu pieškite ar lipinkite jo mėgstamus herojus, skaitykite knygas. Galima patiems sukurti filmuko ar knygos istorijos pabaigą, pažaisti gryname ore.
  • Filmukai turi atitikti vaiko amžių. „Simpsonai“, „Pietų parkas“ – animacija suaugusiesiems. Ji kandi, sąmojinga, ciniška ir daugiasluoksnė – net ir paaugliui ne visada lieka aiški tikroji jos prasmė.
  • Rinkite filmukus patys. Žinoma, geriausia būtų juos pirmiau pažiūrėti ir įvertinti, nuspręsti, rodyti vaikui, ar ne. Bent jau pasikonsultuokite su kitais tėveliais. Jeigu jums svarbu estetika, rinkite filmuką pagal savo skonį, tačiau nepamirškite įsiklausyti ir į vaiko nuomonę, jo pageidavimus (neišgirsti neįmanoma).
  • Būtinai aptarkite su vaiku tai, ką matėte – taip jį auklėsite, ugdysite. Galite paklausti, kodėl jam patinka būtent šis filmukas, kuris veikėjas yra mėgstamiausias ir kodėl, kokių jo bruožų norėtų...
  • Būkite kantrūs. Be pagrindinės siužetinės linijos aptarti galima daug daugiau: poelgių motyvus, herojų charakterius ir emocijas, įvairius elgesio modelius. Net ir veikėjo išvaizda yra puiki pokalbio tema: pavyzdžiui, su dukrele pažiūrėję filmuką apie princesę galite pasišnekėti apie higieną, plaukų ir nagų priežiūrą, ir pan.

Psichologų nuomonė

Vaikų psichologai pastebi, kad tėvai vis dažniau ima reikšti nepasitenkinimą rodoma animacija. Jie (tėvai) tiesiog nesupranta, kas tuose filmukuose taip žavi vaikus, ar iš jų galima ko nors pasimokyti. Viskas neretai baigiasi draudimais ir tėvų konfliktu su vaikais.

Specialistai mano, kad ši baimė kiek per daug išpūsta. Tiesa, suaugusiesiems šiandieninė animacija dažnai lieka neįkandama mįslė – atrodo, kad tai tik beprasmis paveiksliukų kratinys. O vaikai viską mato kitaip...

Tėvai dažniausiai spalvas per daug sutirština: juk ne tik animacijoje, bet ir daugelio tautų pasakose visada egzistuoja dvi priešingos jėgos, vaizduojama jų kova. Teisingiau pasakius, pasakos pasaulėvaizdį dažniausiai labai supaprastina: jos nevaizduoja charakterių, o tik tipažus, jeigu norite – stereotipus. Animaciniai personažai gali sukelti tiek juoką, tiek užuojautą ar pasipiktinimą, jie kiek sudėtingesni, panašesni į tikrus žmones – iš dalies gal todėl vaikai gali su jais susitapatinti, gal todėl nejučia ima juos mėgdžioti.

Medija labiausiai veikia tuos vaikus, kuriems tėvai neskiria pakankamai dėmesio ir laiko, su kuriais per mažai bendrauja. Pripažinkite – juk neretai nutinka taip, kad televizorius yra vienintelis jus suburiantis dalykas. Kai išspręsite šią problemą, kitos išsispręs savaime.
 

Susiję straipsniai

Kavinės ir restoranai su vaikų kampeliu Vilniuje

Dalijamės kavinių ir restoranų su vaikų kampeliu Vilniuje sąrašu.

Žaidimas vaikams: „Seno žmogaus istorija“

Šis žaidimas suteiks galimybę vienu metu ir smagiai bei naudingai leisti laiką su vaiku, ir pagulėti ant sofos ištiesus kojas. Skamba neblogai, ar ne?

Žaidimai užrištomis akimis vaikams

Žaidimai, žaidžiami užrištomis akimis, sustiprina kitus jutimus, lavina vaikų koordinaciją, sužadina vaizduotę ir padeda labiau pasitikėti savimi.