„Nenoriu į mokyklą“: ką atsakyti vaikui, kai iki Rugsėjo 1-osios liko vos kelios dienos?

Iki Rugsėjo 1-osios likus vos kelioms dienoms namuose gali atsirasti vis daugiau nerimo. Vieni vaikai nekantrauja susitikti su draugais, o kiti netikėtai pareiškia: „Aš nenoriu į mokyklą.“ Tėvams tokie žodžiai gali kelti nerimą, tačiau skubėti įrodinėti, kad mokykloje „bus smagu“, nebūtinai verta. Kartais vaikui pirmiausia reikia visai ne padrąsinimo, o būti išgirstam.

Nenoras grįžti į mokyklą nebūtinai reiškia, kad vaikas turi rimtų problemų. Po ilgesnių atostogų vėl laukia ankstyvas kėlimasis, pareigos, pamokos, klasės draugai ir aiškesnė dienotvarkė. Pirmokui prie viso to prisideda dar ir nežinomybė – jis tik įsivaizduoja, kas jo laukia.

Todėl likusias dienas verta skirti ne bandymui vaiką „įtikinti“, kad jis nori į mokyklą, o pokalbiui.

„O kas mokykloje tau dabar labiausiai nepatinka?“

Išgirdus „nenoriu į mokyklą“ lengva atsakyti: „Bet juk ten bus tavo draugai!“ arba „Pamatysi, bus smagu.“

Tačiau pirmiausia verta išsiaiškinti, ką iš tiesų reiškia tas „nenoriu“.

Vienas vaikas gali nenorėti anksti keltis. Kitas nerimauti, kad nesiseks mokslai. Trečias bijoti naujos mokytojos, klasės ar to, kad neturės su kuo būti per pertraukas.

Todėl vietoje bandymo iškart pralinksminti galima tiesiog paklausti:

„Kas tau labiausiai nepatinka pagalvojus apie mokyklą?“

„Suprantu, kad dabar gali nesinorėti“

Tėvams nebūtina pritarti, kad mokykla yra blogai, norint pripažinti vaiko jausmą.

Kartais pakanka parodyti, kad girdite: „Suprantu. Po atostogų grįžti į mokyklą gali visai nesinorėti.“

Tai nereiškia, kad leidžiame vaikui neiti į mokyklą. Tačiau jam nereikia dar ir įrodinėti, kad jaustis taip, kaip jis jaučiasi, yra neteisinga.

„Ko labiausiai bijai?“

Jeigu už nenoro slypi baimė, ją verta sukonkretinti.

„Bijau mokyklos“ vaikui gali atrodyti kaip viena didžiulė problema. Tačiau išsikalbėjus gali paaiškėti, kad jis bijo labai konkretaus dalyko – pavyzdžiui, kad neras savo klasės, nežinos, kur pasidėti daiktus, arba kad mokytoja jo ko nors paklaus, o jis nežinos atsakymo.

Tuomet jau galima galvoti apie konkretų sprendimą.

Jeigu vaikas nežino, kur reikės eiti – galima kartu aptarti pirmos dienos planą. Jeigu bijo mokslų – priminti, kad į mokyklą ir einama mokytis, todėl visko mokėti iš anksto nereikia.

„Aš tau padėsiu“

Vaikui nebūtina pažadėti, kad viskas bus lengva.

Kartais daug daugiau saugumo suteikia žinojimas, kad jeigu bus sunku, jis neliks su tuo vienas.

Galima pasakyti:

„Nežinau, kokia bus pirmoji diena, bet jeigu kažkas bus sunku, mes apie tai pasikalbėsime ir kartu sugalvosime, ką daryti.“

Tai realesnis pažadas nei „viskas bus gerai“.

„Ką galėtume padaryti, kad būtų truputį ramiau?“

Šis klausimas gali padėti vaikui pajusti bent šiek tiek kontrolės.

Gal jis nori iš vakaro kartu susidėti kuprinę. Gal nori tiksliai žinoti, kas jį nuves ir pasiims. Gal pirmokui ramiau būtų dar kartą nueiti iki mokyklos ir prisiminti kelią.

Nebūtina panaikinti viso nerimo. Kartais užtenka rasti vieną mažą dalyką, dėl kurio pirmadienio rytas atrodo šiek tiek aiškesnis.

O jeigu vaikas kartoja: „Vis tiek neisiu“?

Likusiomis dienomis iki mokyklos nereikėtų kiekvieno pokalbio paversti derybomis.

Galima ramiai išlaikyti ribą: „Girdžiu, kad labai nenori. Į mokyklą vis tiek reikės eiti, bet galime pagalvoti, kaip tau padėti, kad būtų lengviau.“

Taip pripažįstamas vaiko jausmas, tačiau kartu nepaliekama iliuzijos, kad pakankamai ilgai protestuojant sprendimas pasikeis.

Kartais „nenoriu“ verta išgirsti ypač rimtai

Nenoras grįžti į mokyklą prieš rugsėjį gali būti visiškai suprantamas. Tačiau jeigu vaikas mokyklos bijo labai stipriai, nuolat verkia, prasčiau miega, kartojasi fiziniai negalavimai ar jis užsimena apie patyčias, konfliktus, baimę dėl konkretaus žmogaus, svarbu tuo pasidomėti išsamiau.

 

Tokiu atveju tikslas nėra kuo greičiau įtikinti vaiką, kad mokykla nėra baisi. Pirmiausia reikia suprasti, kas būtent joje vaikui kelia tiek daug nerimo, o prireikus pasikalbėti ir su mokykla ar specialistu.