„Aš turiu paprašyti, kad jis padėtų“: kodėl pats prašymas jau gali varginti?

„Gal gali išmaudyti vaiką?“ „Nupirksi pakeliui sauskelnių?“ „Reikėtų užregistruoti pas gydytoją.“ „Nepamiršk, rytoj darželyje šventė.“

Iš šalies tai gali atrodyti kaip visai įprastas šeimos darbų pasidalijimas. Vienas paprašo, kitas padaro. Tačiau kartais erzina ne tai, kad partneris atsisako padėti. Jis gal net mielai padeda. Vargina tai, kad pirmiausia kažkas turi pastebėti, prisiminti, suplanuoti ir paprašyti.

Ir jei tas „kažkas“ šeimoje beveik visada yra mama, net iš pirmo žvilgsnio gana lygiavertis buities pasidalijimas gali nebesijausti lygiavertis.

„Juk galėjai tiesiog paprašyti“

Tai frazė, kuri vienam žmogui gali skambėti visiškai logiškai, o kitą – akimirksniu suerzinti.

Problema nebūtinai pats prašymas. Problema ta, kad norint paprašyti pirmiausia reikia žinoti, ką apskritai reikia padaryti.

Pastebėti, kad baigiasi vaiko dantų pasta. Prisiminti, kad išaugo sportbačius. Žinoti, kada reikia profilaktiškai pasitikrinti sveikatą. Pastebėti, kad rytoj darželyje reikia atsinešti dėžutę nuo batų. Sugalvoti, ką valgys šeima. Patikrinti, ar tam yra produktų.

Tik tada galima pasakyti: „Gal gali padaryti?“

Pats darbas galbūt užtruks 15 minučių. Tačiau jo organizavimas jau buvo atliktas kito žmogaus galvoje.

Kai vienas tampa šeimos „projektų vadovu“

Šis nematomas darbas dažnai vadinamas protiniu arba mentaliniu krūviu (angl. mental load).

Tai ne tik fiziniai buities darbai. Tai nuolatinis galvojimas apie tai, ką, kada ir kam reikia padaryti.

Šeimos gyvenime tokių smulkių užduočių – dešimtys. Atskirai nė viena neatrodo didelė, tačiau kartu jos gali sukurti jausmą, kad galvoje nuolat atidaryta daugybė mažų langelių.

Ar dar yra pieno? Kada vaikui odontologas? Reikia išskalbti darželio patalynę. Ką dovanosime gimtadieniui šeštadienį? Ar nupirkome dovaną? Reikia pakeisti per mažas basutes. Kas pasiims vaiką trečiadienį?

Jeigu vienas partneris visa tai seka, o kitam perduoda tik konkrečias užduotis, atsiranda savotiškas vadovo ir vykdytojo santykis.

Vienas organizuoja. Kitas „padeda“.

Bet ar rūpinimasis savo vaikais yra pagalba?

Būtent žodis „padėti“ kai kurioms mamoms pradeda kliūti.

Kai partneris sako „pasakyk, kuo padėti“, ketinimas gali būti visiškai geras. Tačiau pati formuluotė tarsi suponuoja, kad namai ir vaikai pirmiausia yra vieno žmogaus atsakomybė, o kitas prie jos prisideda.

Tačiau išmaudyti savo vaiką nėra pagalba partneriui. Kaip ir nuvežti jį į darželį, nupirkti maisto ar išplauti šeimos indus.

Tai tiesiog bendro gyvenimo darbai.

Todėl kartais moteriai reikia ne partnerio, kuris pasirengęs padaryti viską, ko jo paprašys, o partnerio, kuris pats pastebi, ką reikia padaryti.

„Bet aš nežinau, ką reikia padaryti“

Čia gali prasidėti užburtas ratas.

Vienas partneris sako: „Tiesiog pasakyk.“

Kitas galvoja: „Kodėl aš turiu sakyti?“

Pirmasis laukia užduoties. Antrasis vis labiau pyksta, kad turi ją suformuluoti. Galiausiai darbas padaromas, tačiau nuoskauda niekur nedingsta.

Svarbu ir tai, kad toks pasidalijimas nebūtinai atsiranda todėl, kad vienam tiesiog nerūpi. Kartais jis susiformuoja palaipsniui.

Vienas žmogus ilgiau buvo vaiko priežiūros atostogose, todėl natūraliai geriau žinojo jo rutiną. Vienas dažniau bendravo su darželiu ar gydytojais. Vienas greičiau pastebėdavo buitinius dalykus ir ilgainiui tiesiog pradėjo juos daryti pats.

Taip nepastebimai vienas tampa šeimos informacijos centru.

„Aš pati greičiau padarysiu“ irgi gali tapti spąstais

Yra ir kita šios situacijos pusė.

Kartais sunku atsakomybę ne tik pasiimti, bet ir atiduoti.

Partneris aprengė vaiką ne tais drabužiais. Sudėjo ne tokį užkandį. Indaplovę sukrovė „ne taip“. Nupirko ne tą jogurtą.

Ir labai lengva pagalvoti: „Kitą kartą pati padarysiu.“

Tačiau jei vienas žmogus turi ne tik perduoti užduotį, bet ir tiksliai paaiškinti, kaip ją atlikti, o paskui dar patikrinti rezultatą, protinis krūvis beveik nesumažėja.

Pasidalyti atsakomybę reiškia kartais susitaikyti ir su tuo, kad kitas žmogus tą patį dalyką padarys kitaip.

Gal verta dalytis ne darbais, o atsakomybėmis?

Vietoj kasdienio:

„Užregistruok vaiką pas odontologą.“

galima susitarti:

„Tu rūpiniesi vaikų vizitais pas odontologą.“

Tai jau reiškia ne vieną skambutį. Žmogus pats prisimena, kada laikas registruotis, suranda laiką, užregistruoja ir pasižymi vizitą.

Lygiai taip pat galima pasidalyti kitomis sritimis: vienas atsakingas už darželio ar mokyklos informaciją, kitas – už būrelius; vienas planuoja tam tikras vakarienes, kitas rūpinasi savaitiniu apsipirkimu.

Tada vienam žmogui nebereikia nuolat būti tuo, kuris pastebi ir deleguoja.

Kartais ginčas visai ne apie neišneštas šiukšles

Kai susikaupia nuovargis, labai mažas dalykas gali sukelti labai didelę reakciją.

„Kodėl vėl nenupirkai pieno?“ gali reikšti visai ne pieną.

Po tuo gali slėptis: „Aš pavargau būti ta, kuri viską turi prisiminti.“

Todėl kalbantis apie buities pasidalijimą kartais verta skaičiuoti ne tik tai, kas kiek kartų išplovė indus ar migdė vaiką. Svarbu paklausti ir kito dalyko: kas mūsų šeimoje prisimena, kad apskritai reikia tai padaryti?

Nes kartais labiausiai vargina ne pati užduotis. Vargina jausmas, kad negali nustoti apie jas visas galvoti.