„Aš viską turiu, tai kodėl nesijaučiu laiminga?“ – jausmas, apie kurį mamoms vis dar nejauku kalbėti

Atrodo, viskas yra. Vaikai sveiki, namai pilni gyvybės, šalia mylimi žmonės, gyvenimas iš šalies atrodo toks, už kurį turėtum jaustis dėkinga. Ir esi dėkinga. Tik kažkodėl vieną vakarą, kai pagaliau visi suminga, pagauni save galvojant: „Tai kodėl aš nesijaučiu laiminga?“

O iškart po šios minties ateina kita – dar sunkesnė.

„Ko man dar trūksta?“

„Kitos moterys apie tokį gyvenimą svajoja.“

„Gal aš tiesiog nemoku džiaugtis?“

Apie nuovargį mamos kalba vis drąsiau. Apie bemieges naktis – taip pat. Tačiau prisipažinti, kad turi šeimą, kurios norėjai, myli savo vaikus ir vis tiek kartais jautiesi tuščia, apatiška ar tiesiog nelaiminga, daug sunkiau.

Dėkingumas ir laimė – ne tas pats

Motinystę vis dar lydi stiprus lūkestis, kad ji turėtų būti vienas laimingiausių moters gyvenimo etapų.

Todėl kai realūs jausmai neatitinka šio paveikslo, gali atsirasti kaltė.

Tačiau galima būti dėkingai už savo šeimą ir tuo pačiu būti pavargusiai. Galima mylėti vaikus ir ilgėtis gyvenimo, kuriame buvai atsakinga tik už save. Galima turėti gerą partnerį ir vis tiek jaustis vienišai. Galima žinoti, kad „viskas gerai“, ir vis tiek kurį laiką nesijausti gerai.

Vienas jausmas neatšaukia kito.

Kartais „viską turiu“ sąraše nėra pačios savęs

Kas yra tas „viskas“?

Šeima. Namai. Darbas. Vaikai. Santykiai. Finansinis stabilumas. Atostogos. Draugai.

Tačiau šiame sąraše kartais lieka labai mažai vietos klausimui: o kas dabar esu aš ir ko noriu aš?

Atsiradus vaikams gyvenimas natūraliai persitvarko aplink jų poreikius. Kada keliamės, kada valgome, kur važiuojame, ką veikiame savaitgalį – daugybė sprendimų priimami galvojant nebe tik apie save.

Po kurio laiko gali pasidaryti sunku net atsakyti į paprastą klausimą: „Ką norėtum nuveikti šį savaitgalį, jeigu galėtum rinktis tik tu?“

Ne ką reikėtų padaryti. Ne kas būtų smagu vaikams. Ko norėtum tu?

Gyvenimas gali tapti nesibaigiančiu darbų sąrašu

Ryte visus suruošti. Darbas. Parduotuvė. Vakarienė. Būreliai. Maudynės. Rytojaus drabužiai. Migdymas.

Ir vėl nuo pradžių.

Net gražus gyvenimas gali pradėti atrodyti pilkas, kai didžiąją jo dalį sudaro užduotys, kurias reikia atlikti.

Ypač jei galvoje nuolat sukasi nematomas šeimos darbų sąrašas: ką nupirkti, kur užregistruoti, ką prisiminti, kam parašyti, ką suplanuoti.

Tada gali atsitikti keistas dalykas – objektyviai gyvenime nieko blogo nevyksta, tačiau džiaugsmo jame lieka labai mažai.

„Bet aš juk pati to norėjau“

Tai viena skaudžiausių minčių.

Norėjau vaikų. Norėjau šeimos. Norėjau šių namų. Vadinasi, neturiu teisės skųstis?

Tačiau pasirinkti kažką nereiškia pažadėti, kad kiekviena to pasirinkimo diena bus maloni.

Galima labai norėti tapti mama ir vis tiek nekęsti tam tikrų motinystės dalių. Galima džiaugtis šeima ir kartu ilgėtis spontaniškumo, ramybės, savo kūno, karjeros, kelionių ar tiesiog šeštadienio ryto, kai niekas tavęs nežadina.

Tai nebūtinai reiškia, kad norėtum viską susigrąžinti ir gyventi kaip anksčiau.

Kartais tiesiog pasiilgsti dalies savęs, kuri kažkur pakeliui pasimetė.

Nebūtina turėti „rimtos priežasties“ pavargti

Dar vieni spąstai – savo gyvenimo lyginimas su kitų.

„Mano vyras tikrai geras.“

„Mano vaikai sveiki.“

„Mes turime kur gyventi.“

„Kitoms daug sunkiau.“

Visa tai gali būti tiesa.

Tačiau kito žmogaus sunkumai nepanaikina tavo nuovargio. Savijauta nėra konkursas, kuriame teisę pavargti gauna tik tas, kuriam objektyviai sunkiausia.

Kartais žmogus ilgai funkcionuoja puikiai: dirba, rūpinasi vaikais, juokiasi, susitinka su draugais. Tik viduje vis dažniau pagauna save gyvenantį autopilotu.

Gal klausimas ne „kodėl aš nelaiminga?“

Kartais šis klausimas toks didelis, kad į jį net neįmanoma atsakyti.

Galima pradėti nuo mažesnių.

Ko mano gyvenime dabar per daug?

Triukšmo? Atsakomybės? Darbo? Skubėjimo? Kitų žmonių poreikių?

O ko per mažai?

Miego? Artumo? Vienumos? Judėjimo? Draugų? Įdomios veiklos? Laiko su partneriu? Laiko be partnerio ir vaikų? Kažko, ko laukčiau tik dėl savęs?

Atsakymai nebūtinai iš karto pakeis gyvenimą. Tačiau kartais jie padeda suprasti, kad problema nėra „aš nemoku būti laiminga“.

Gal tiesiog labai ilgai gyvenime buvo vietos visiems, išskyrus save.

Ir vis dėlto į ilgai trunkantį liūdesį verta įsiklausyti

Ne kiekviena sunki savaitė reiškia, kad vyksta kažkas rimto. Žmonės pavargsta, patiria įtemptų laikotarpių, kartais jaučiasi prislėgti ar praranda motyvaciją.

Tačiau jei tuštumos, liūdesio ar beviltiškumo jausmas nepraeina, nebedžiugina anksčiau malonūs dalykai, sunku atlikti kasdienes veiklas ar savijauta vis blogėja, nereikėtų visko nurašyti vien motinystės nuovargiui. Tokiu atveju verta pasikalbėti su šeimos gydytoju, psichologu ar kitu psichikos sveikatos specialistu.

Pagalbos nereikia „užsitarnauti“ tuo, kad gyvenimas būtų pakankamai blogas.

Kartais pirmas žingsnis yra daug paprastesnis – nustoti sau kartoti, kad neturi teisės taip jaustis.