TVAtminimų knygelės: ar prisimenate simpatijas, palinkėjimus ir slaptas „dovanėles“?
Dar gerokai prieš socialinius tinklus turėjome kitą būdą apie klasės draugus sužinoti beveik viską. Kokia tavo mėgstamiausia spalva? Kuo būsi užaugęs? Kas tavo geriausia draugė? O svarbiausia – kas tavo simpatija?
Atminimų knygelės keliaudavo iš rankų į rankas, iš suolo į suolą ir neretai apkeliavo kone visą klasę. Jas pildydavome spalvotais rašikliais, pripiešdavome širdelių, priklijuodavome lipdukų, o kai kuriuos atsakymus nuo smalsių akių norėdavosi ir paslėpti.
Paprastas sąsiuvinis virsdavo atminimų knygele
Atminimų knygelė nebūtinai būdavo pirkta parduotuvėje. Dažnai ją pasidarydavome patys iš paprasčiausio sąsiuvinio.
Jame iš anksto surašydavome klausimus, o tada perduodavome draugams ir klasės draugams. Kiekvienas gaudavo savo lapus, kuriuose palikdavo ne tik atsakymus, bet ir piešinių, lipdukų bei palinkėjimų.
Knygelę dažniausiai parsinešdavome namo, ramiai užpildydavome ir kitą dieną grąžindavome savininkui.
Ar prisimenate šiuos klausimus?
Kai kurie klausimai atminimų knygelėse buvo beveik privalomi:
Koks tavo vardas ir kada tavo gimtadienis?
Koks tavo Zodiako ženklas?
Kokia tavo mėgstamiausia spalva?
Koks tavo mėgstamiausias gyvūnas?
Kokia tavo mėgstamiausia daina ar grupė?
Koks tavo hobis?
Kuo būsi užaugęs?
Kas tavo geriausias draugas ar draugė?
Ir, žinoma, patys įdomiausi:
Ar turi simpatiją?
Kas tau patinka?
Čia jau prasidėdavo visa atminimų knygelių intriga. Vieni drąsiai įrašydavo vardą, kiti nupiešdavo širdelę, o treti pasirinkdavo saugiausią atsakymą – „paslaptis“.
O „dovanėlę“ prisimenate?
Vien atsakyti į klausimus neužtekdavo. Atminimų knygelėje reikėdavo palikti ir mažą „dovanėlę“.
Jei knygelė buvo padaryta iš paprasto sąsiuvinio, vieną lapo dalį perlenkdavome, į vidų įdėdavome mažą staigmeną ir užklijuodavome. Taip atsirasdavo savotiškas slaptas vokelis, kurį knygelės savininkas vėliau galėdavo atplėšti.
Viduje slėpdavosi lipdukas, gražus paveikslėlis, iš žurnalo iškirpta nuotrauka, piešinukas, popierinė širdelė ar kita tuo metu brangi smulkmena.
Kartais ant užlenkto lapelio dar užrašydavome „Dovanėlė tau“, o susigrąžinus knygelę turbūt vienas smagiausių dalykų būdavo patikrinti, ką draugai ten paslėpė.
„Lik tokia, kokia esi“
Pabaigoje dažniausiai laukdavo dar viena skiltis – palinkėjimas knygelės savininkui.
„Lik tokia, kokia esi.“
„Niekada nepasikeisk.“
„Būk visada linksma.“
„Sėkmės gyvenime.“
Tuo metu tokie žodžiai atrodė visiškai įprasti. Tačiau šiandien suradus seną atminimų knygelę turbūt įdomiausia net ne tai, kokią mėgstamiausią spalvą buvome įrašę, o pažįstama vaikystės draugų rašysena, kreivos širdelės, seni lipdukai ir tie rimtai saugoti atsakymai apie simpatijas.
O gal jūsų atminimų knygelė vis dar kažkur guli?
