TVDaiktai iš 90-ųjų vaikystės: kiek jų atpažintumėte šiandien?
Daiktai iš 90-ųjų vaikystės: kiek jų atpažintumėte šiandien?
Tamagočis kišenėje, „Tetris“ rankose, kasetė, kurią prireikus galima atsukti pieštuku, ir kruopščiai saugoma lipdukų kolekcija. Augusiems 90-aisiais daugelio šių daiktų net nereikia pristatyti – užtenka pamatyti ir akimirksniu grįžti į vaikystę. O kiek jų šiandien atpažintų mūsų vaikai?
Tamagočis, kuriuo reikėjo rūpintis lyg tikru augintiniu
Mažas elektroninis žaisliukas su keliomis sagomis buvo tikras vaikų rūpestis. Virtualų augintinį reikėjo maitinti, migdyti, su juo žaisti ir nepamiršti patikrinti, kaip jis jaučiasi.
Ir neduok Dieve, tamagočis pradėdavo pypsėti per pamoką.
Šiandien, kai telefone galima turėti šimtus žaidimų, toks paprastas žaislas gali atrodyti primityvus. Tačiau anuomet turėti savo tamagočį buvo rimtas reikalas.
„Tetris“
Dar vienas elektroninis vaikystės lobis – nedidelė žaidimų konsolė, kurią daugelis tiesiog vadino „Tetriu“.
Krentančias figūras galėjome dėlioti valandų valandas, o tas pats aparatas neretai keliaudavo per visų šeimos narių rankas.
Spalvingos grafikos nereikėjo – užteko kelių mygtukų ir mažo nespalvoto ekranėlio.
Kasetės ir pieštukas – neatsiejamas duetas
Muzikos klausymas anuomet reikalavo šiek tiek daugiau kantrybės. Mėgstamos dainos buvo įrašomos į kasetes, o norint išgirsti konkrečią, tekdavo sukti pirmyn ir atgal bei tikėtis pataikyti į reikiamą vietą.
O jei kasetės juosta išsivyniodavo? Čia į pagalbą ateidavo paprasčiausias pieštukas.
Šiandien vaikui tikriausiai reikėtų gerokai paaiškinti, kodėl muzikos klausymui apskritai galėjo prireikti pieštuko.
Kasetinis grotuvas
Kasetės, žinoma, buvo nieko vertos be grotuvo.
Nešiojamasis kasetinis grotuvas su ausinėmis leido muziką pasiimti su savimi. Jokių grojaraščių, dainų perjungimo vienu bakstelėjimu ar belaidžių ausinių.
Ir vis dėlto turėti galimybę klausytis savo mėgstamos kasetės kur panorėjus anuomet atrodė beveik prabanga.
Lipdukų albumai
Lipdukais ne tik puošdavome sąsiuvinius. Juos rinkdavome, mainydavome ir saugodavome.
Turėti albumą, pilną blizgančių, pūkuotų ar kitaip ypatingų lipdukų, buvo rimtas pasididžiavimas. Kai kurių net nesinorėdavo niekur klijuoti – juk tada jie būtų panaudoti!
O mainai su draugais turėjo savo taisykles: už vieną ypatingą lipduką galėjo tekti atiduoti kelis paprastesnius.
Atminimų knygelės
Savotiškas socialinis tinklas prieš atsirandant socialiniams tinklams.
Atminimų knygelė keliaudavo iš rankų į rankas, o draugai joje atsakydavo į svarbiausius gyvenimo klausimus: koks tavo mėgstamiausias filmas, spalva, daina, kuo nori būti užaugęs?
Dar būtinai reikėdavo parašyti palinkėjimą, ką nors nupiešti ar priklijuoti lipduką.
Šiandien atsivertus tokią išlikusią knygelę galima rasti tikrą vaikystės laiko kapsulę.
Draugystės apyrankės
Spalvoti siūlai, keli mazgai ir daug kantrybės.
Draugystės apyrankės buvo pinamos sau, geriausiai draugei ar simpatijai. Kuo sudėtingesnis raštas – tuo rimtesnis darbas.
Ir, žinoma, ranka galėjo būti apkarstyta ne viena, o visu pluoštu tokių apyrankių.
„Jojo“
Vienu metu atrodė, kad jį turi visi.
Paprastą jojo nuleisti ir pakelti galėjo beveik kiekvienas, tačiau išmokti įvairių triukų buvo jau visai kitas lygis. Kieme ar mokykloje netrūkdavo bandymų parodyti, kas moka geriausiai.
Spyruoklė, „einanti“ laiptais
Spalvota plastikinė spyruoklė atrodė neįtikėtinai įdomi dėl vienos labai paprastos priežasties – paleista nuo laiptų ji galėjo pati „žingsniuoti“ žemyn.
Žinoma, neretai po kelių dienų spyruoklė taip susipainiodavo, kad jos išgelbėti jau nebepavykdavo.
Plastikiniai žiedai ir įvairiausi niekučiai iš automatų
Įmeti monetą, pasuki rankenėlę ir lauki, kas iškris.
Mažuose plastikiniuose rutuliukuose galėjai rasti žiedą, figūrėlę, pakabutį ar kitą niekutį. Pats žaisliukas gal ir nebuvo ypatingas, bet nežinojimas, ką gausi, buvo pusė malonumo.
Spalvoti ir kvepiantys trintukai
Kai kurie mokykliniai reikmenys buvo perkami ne vien todėl, kad jų reikėjo.
Braškėmis, vaisiais ar saldainiais kvepiantys trintukai, neįprastų formų drožtukai, spalvoti rašikliai – kuo įdomesnis penalas, tuo geriau.
O gražiausių trintukų kartais net nesinorėdavo naudoti.
Popierinės lėlės su drabužiais
Lėlę ir jos drabužius reikėdavo iškirpti iš popieriaus, o tada buvo galima kurti vis naujus derinius.
Popieriniai sijonai, suknelės ir palaidinės prie lėlės laikydavosi užlenkus mažus popierinius kraštelius.
Paprasta, bet veiklos galėjo užtekti visai popietei.
Telefonas su laidu
Paskambinti draugei reiškė skambinti į jos namus.
O tada galėjo atsiliepti mama, tėtis ar močiutė ir tekdavo mandagiai paprašyti: „Laba diena, ar galėčiau pakalbėti su...“
Dar geriau, jei namuose buvo telefonas su ilgu laidu – tada kalbantis buvo galima bent šiek tiek pasislėpti nuo visos šeimos.
Fotoaparatas su juostele
24 ar 36 kadrai. Štai ir visas nuotraukų limitas.
Nufotografavai – ir jokios galimybės patikrinti, ar kas nors neužsimerkė. Reikėdavo sulaukti, kol juostelė bus išryškinta.
Todėl kiekvienas kadras buvo gerokai labiau apgalvotas, o nepavykusi nuotrauka paaiškėdavo tik po kelių dienų.
VHS vaizdajuostės
Filmą namuose žiūrėdavome ne pasirinkę jį iš šimtų variantų ekrane, o įdėję didelę vaizdajuostę į vaizdo grotuvą.
Kai kuriuose namuose stovėjo ištisos VHS kolekcijos su filmais, animacija ar įrašytomis televizijos laidomis.
O prieš grąžinant skolintą kasetę buvo viena svarbi gero tono taisyklė – atsukti ją į pradžią.
Enciklopedijos ir žodynai
Kai reikėjo informacijos mokyklos darbui, nebuvo galima tiesiog įvesti klausimo į paiešką.
Atsakymo tekdavo ieškoti enciklopedijoje, žodyne, vadovėlyje ar bibliotekoje. Kai kurių šeimų lentynose stovėdavo ištisi enciklopedijų rinkiniai, kurie buvo tikras namų „Google“.
Diskeliai
Dar prieš USB atmintines buvo diskeliai.
Juose buvo galima nešiotis dokumentus, mokyklinius darbus ar kitus failus – tiesa, šiandien jų talpa atrodytų juokingai maža.
Dabartiniam vaikui parodžius diskelį gali kilti ir visai logiškas klausimas: „Kodėl jūs atsispausdinote išsaugojimo ikoną?“
Kiek jų prisimenate?
Dalis šių daiktų priklauso ne tik 90-iesiems – kai kurie išpopuliarėjo kiek anksčiau, kiti mūsų vaikystėje išsilaikė ir 2000-ųjų pradžioje. Tačiau vienai kartai jie tapo neatsiejama augimo dalimi.
Šiandien tamagočius pakeitė programėlės, kasetes – muzikos platformos, atminimų knygeles – socialiniai tinklai, o norint nufotografuoti vaikystės akimirką nebereikia galvoti, ar juostelėje dar liko kadrų.
Bet turbūt užtenka pamatyti seną „Tetrį“, kasetę ar lipdukų albumą ir bent kelioms sekundėms vėl pasijusti tuo vaiku, kuris po pamokų skubėjo ne prie telefono, o į kiemą.
O kokį 90-ųjų vaikystės daiktą jūs prisimenate geriausiai?
