TVDarželyje – angelas, namuose – audra: kodėl vaikas prasčiausiai elgiasi su mama?
Darželyje auklėtojos giria: mandagus, klauso, susitvarko žaislus, gražiai sutaria su kitais vaikais. Pas senelius – taip pat jokių didesnių problemų. Tačiau vos grįžus namo prasideda visai kitas „spektaklis“: „ne“, „nenoriu“, ašaros, pykčio priepuoliai ir ginčai dėl, atrodytų, menkiausių dalykų.
O dažniausiai visa ši emocijų lavina tenka mamai. Natūraliai kyla klausimas – kodėl su kitais vaikas gali susitarti, o su mama, atrodo, leidžia sau viską?
Visą dieną stengėsi – namuose nebereikia
Net ir mažiems vaikams diena darželyje ar mokykloje reikalauja nemažai pastangų. Reikia laikytis taisyklių, palaukti savo eilės, dalintis, klausyti suaugusiųjų, prisitaikyti prie kitų vaikų ir susidoroti su daugybe įspūdžių.
Grįžęs į pažįstamą ir saugią aplinką vaikas pagaliau atsipalaiduoja. Tai, ką visą dieną pavyko sulaikyti, gali prasiveržti būtent namuose.
Todėl vakarinis pykčio priepuolis nebūtinai reiškia, kad vaikas „specialiai blogai elgiasi“. Kartais jis tiesiog pavargęs, alkanas, persisotinęs įspūdžių ir nebeturi tiek jėgų kontroliuoti savo emocijų.
Kodėl dažniausiai kliūva mamai?
Paprastai stipriausios emocijos išliejamos prie žmogaus, su kuriuo vaikas jaučiasi saugiausiai. Jei mama yra tas žmogus, kuris dažniausiai ramina, guodžia, padeda ir būna šalia sunkiausiomis akimirkomis, būtent prie jos vaikas gali mažiausiai save kontroliuoti.
Mažam vaikui dar sunku pasakyti: „Man buvo sunki diena, pavargau ir dabar man visko per daug.“ Vietoje to jis gali supykti dėl ne tos spalvos puodelio, nenorėti nusirengti striukės ar pravirkti, nes bananas perlūžo pusiau.
Suaugusiajam priežastis atrodo menka. Vaikui ji gali būti tiesiog paskutinis lašas.
Tai nereiškia, kad ribų nereikia
Žinojimas, kodėl vaikas taip elgiasi, nereiškia, kad namuose jam turėtų būti leidžiama viskas.
Vaikams saugumo suteikia ne tik artimas ryšys, bet ir aiškios bei gana pastovios ribos. Galima priimti vaiko pyktį, tačiau kartu neleisti mušti, spardyti, mėtyti daiktų ar skaudinti kitų.
Vietoje ilgo moralizavimo emocijų įkarštyje dažnai pakanka trumpo ir aiškaus atsako: „Matau, kad labai pyksti. Pykti galima, mušti – ne.“
Apie tai, kas įvyko, daugiau prasmės pasikalbėti tuomet, kai vaikas jau nurimęs.
Kartais padeda labai paprasti dalykai
Jeigu didžiausi konfliktai nuolat prasideda iškart po darželio ar mokyklos, verta atkreipti dėmesį į pirmąją valandą grįžus namo.
Galbūt vaikui tuo metu reikia ne klausimų apie dieną ir naujų užduočių, o užkandžio, ramaus žaidimo, pabuvimo lauke ar tiesiog šiek tiek laiko šalia mamos.
Taip pat verta stebėti, kada „audros“ kyla dažniausiai. Jei jos nuolat prasideda prieš vakarienę, prieš miegą ar po itin aktyvios dienos, priežastis gali būti labai paprasta – nuovargis, alkis arba per didelis dienos krūvis.
O kada verta sunerimti?
Stiprios emocijos ir pykčio priepuoliai tam tikrais vaiko raidos etapais yra įprasti. Vis dėlto dėmesio reikėtų daugiau, jei vaiko elgesys staiga labai pasikeitė, agresija tampa dažna ir intensyvi, sunkumų kyla ne tik namuose, bet ir darželyje ar mokykloje, arba emocijų protrūkiai stipriai trukdo visos šeimos kasdienybei.
Tokiais atvejais verta pasikalbėti su vaiko gydytoju ar vaikų psichologu ir kartu paieškoti priežasčių.
O jeigu auklėtoja eilinį kartą nustebina sakydama: „Jūsų vaikas toks ramus ir paklusnus“, nors namuose tą rytą vyko tikras mūšis dėl kojinių – jūs tikrai ne vieninteliai tėvai, kuriems ši situacija pažįstama.
