Disgrafija vaikams: požymiai, kuriuos tėvai dažnai palaiko tiesiog negražiu raštu

Vienos raidės didžiulės, kitos vos įskaitomos, žodžiai „šokinėja“ aukštyn ir žemyn, o sąsiuvinyje sunku suprasti net tai, ką vaikas parašė prieš kelias minutes. „Tiesiog negražiai rašo“, – gali pagalvoti tėvai. Tačiau kartais nuolatiniai sunkumai rašant gali signalizuoti apie disgrafiją.

Disgrafija – su rašymu susiję mokymosi sunkumai. Jie gali pasireikšti ne tik sunkiai įskaitomu raštu. Vaikui gali būti sudėtinga taisyklingai formuoti raides, išlaikyti vienodą jų dydį ir tarpus, rašyti pakankamu tempu, o kai kuriais atvejais – sklandžiai perkelti savo mintis ant popieriaus.

Svarbu suprasti, kad tokie sunkumai nėra tinginystės ar žemesnio intelekto požymis. Vaikas gali puikiai suprasti užduotį, žodžiu pateikti išsamų atsakymą, tačiau paprašytas tą patį užrašyti susidurti su dideliais sunkumais.

Kokie požymiai gali išduoti disgrafiją?

Vien iš negražaus rašto spręsti, kad vaikas turi disgrafiją, negalima. Ypač pirmaisiais mokyklos metais, kai vaikai dar tik mokosi rašyti, raidės natūraliai gali būti nevienodos, o pats rašymas – lėtas.

Dėmesį verta atkreipti tada, kai sunkumai yra nuolatiniai ir ryškesni nei kitų panašaus amžiaus vaikų.

Galimi požymiai:

Labai sunkiai įskaitomas raštas. Raidės gali būti skirtingo dydžio, neįprastos formos, nebaigtos ar sunkiai atpažįstamos.

Nevienodi tarpai. Vienos raidės ar žodžiai gali būti beveik sulipę, o tarp kitų paliekami neįprastai dideli tarpai.

Sunku rašyti tiesia linija. Net rašant sąsiuvinyje su linijomis tekstas gali kilti aukštyn, leistis žemyn ar „pabėgti“ nuo linijos.

Neįprastas pieštuko ar rašiklio laikymas. Vaikas gali labai stipriai spausti rašymo priemonę, laikyti ją nepatogiai ar pernelyg įtempti ranką.

Rašymas labai lėtas. Užduočiai, kurią bendraklasiai atlieka per kelias minutes, vaikui gali prireikti gerokai daugiau laiko.

Rašant greitai pavargsta ranka. Vaikas gali skųstis rankos nuovargiu ar diskomfortu, dažnai daryti pertraukas.

Sunku prisiminti, kaip rašomos raidės. Net išmokus raidę vaikui gali būti sudėtinga prisiminti jos formą arba jis gali ilgai galvoti, nuo kurios vietos pradėti ją rašyti.

Painiojamos didžiosios ir mažosios raidės. Jos gali būti vartojamos nenuosekliai net tada, kai vaikas jau turėtų suprasti jų naudojimo taisykles.

Rašant praleidžiamos raidės ar žodžiai. Vaikas žodžiu sakinį pasako taisyklingai, tačiau užrašydamas gali praleisti jo dalis.

Raštu mintis išreikšti daug sunkiau nei žodžiu. Vaikas gali puikiai papasakoti istoriją, tačiau paprašytas ją užrašyti pateikia vos kelis trumpus sakinius.

Ne kiekvienam disgrafiją turinčiam vaikui pasireiškia visi šie požymiai. Vieniems didžiausias iššūkis yra pats fizinis rašymo procesas, kitiems sunkiau organizuoti ir raštu išreikšti mintis.

„Jis tiesiog nesistengia“

Tai viena iš priežasčių, kodėl disgrafija gali likti nepastebėta.

Vaikas ilgai ruošia namų darbus, sąsiuvinis atrodo netvarkingas, mokytojas prašo rašyti aiškiau, o tėvai ragina: „Pasistenk“, „Neskubėk“, „Parašyk gražiau“.

Tačiau vaikui, turinčiam disgrafijos požymių, papildomos pastangos nebūtinai išsprendžia problemą. Pats rašymas gali reikalauti tiek daug dėmesio, kad jo lieka mažiau tam, ką vaikas nori parašyti.

Dėl to gali susidaryti paradoksali situacija: kalbėdamas vaikas demonstruoja geras žinias ir turtingą žodyną, o jo rašto darbai atrodo gerokai silpnesni.

Nuolat girdėdamas, kad yra neatidus, tingi ar nepakankamai stengiasi, vaikas gali pradėti vengti rašymo užduočių, nusivilti savo gebėjimais ar manyti, kad jam tiesiog „nesiseka mokytis“.

Disgrafija ir disleksija – ne tas pats

Šios sąvokos kartais painiojamos, tačiau disgrafija ir disleksija nėra tas pats.

Disleksija pirmiausia siejama su skaitymo sunkumais – vaikui gali būti sunkiau atpažinti žodžius, susieti raides su garsais, sklandžiai skaityti ar taisyklingai rašyti žodžius.

Disgrafija pirmiausia susijusi su rašymu – nuo paties raidžių užrašymo iki gebėjimo sklandžiai pateikti informaciją raštu.

Vis dėlto skirtingi mokymosi sunkumai gali pasireikšti kartu. Disgrafijos požymių taip pat gali turėti vaikai, kuriems nustatytas ADHD, autizmo spektro ar raidos koordinacijos sutrikimas.

Kada verta ieškoti pagalbos?

Pirmoje klasėje negražus ar lėtas raštas savaime dar nėra priežastis įtarti sutrikimą. Vaikai rašymo įgūdžius įgyja skirtingu tempu.

Tačiau verta pasitarti su specialistais, jei rašymo sunkumai ilgą laiką nesikeičia, yra gerokai ryškesni nei bendraamžių ir pradeda trukdyti vaikui mokytis.

Ypač jei pastebima, kad vaikas žino atsakymą, tačiau nespėja jo užrašyti, labai vengia rašymo užduočių, rašydamas greitai pavargsta arba jo rezultatai raštu gerokai prastesni nei atsakant žodžiu.

Vertinant sunkumus gali būti analizuojamas vaiko rašto įskaitomumas ir greitis, smulkioji motorika, akių ir rankų koordinacija bei kiti gebėjimai. Priklausomai nuo konkrečios situacijos, vertinime gali dalyvauti kelių sričių specialistai.

Svarbu ir tai, kad „disgrafija“ ne visur vartojama kaip atskira oficiali diagnozė. Pavyzdžiui, DSM-5 klasifikacijoje ji gali būti vertinama platesnėje specifinio mokymosi sutrikimo, kai sutrikusi rašytinė raiška, kategorijoje.

Kaip galima padėti vaikui?

Pagalba priklauso nuo to, su kokiais konkrečiais sunkumais susiduria vaikas.

Kai kuriems vaikams naudingi smulkiosios motorikos ir rašymo įgūdžius lavinantys užsiėmimai. Mokykloje gali būti skiriama daugiau laiko rašto darbams, mažinamas būtino perrašyti teksto kiekis ar leidžiama dalį užduočių atlikti kompiuteriu.

Taip pat gali padėti mokytojo pateikiami užrašai, galimybė atsakyti žodžiu ar kitos individualiai parinktos priemonės.

Tačiau ne mažiau svarbus ir suaugusiųjų požiūris. Jei vaikui rašyti iš tiesų sunku, nuolatinis raginimas „rašyti gražiau“ problemos neišspręs.

Svarbiau išsiaiškinti, kodėl rašymas jam toks sudėtingas, ir padėti rasti būdą parodyti tai, ką jis iš tiesų žino ir geba.