2020.02.13 07:57 (prieš 11 mėn.)
Mano nuomonė yra tokia, kad nereikia važiuoti gimdyti su išankstiniu nusistatymu ir tuo labiau planu. Važiavau pirmagimį gimdyti be jokio nusistatymo, aišku, tikėjausi greito ir lengvo gimdymo. Gydytojas klausė, ar norėsiu epidūro, aš pasakiau, kad norėčiau gimdyti natūraliai, bet viską lems gimdymo eiga, todėl neturiu išankstinės nuomonės, klausysiu, ką tuo momentu sakys ir patars gydytojai. Gimdymas truko ilgai apie 30 val., sąrėmiai vyko reguliariai, bet kaklelis niekaip neatsivėrinėjo, išseko jėgos, vandenys tekėji, nepadėjo jokie atpalaiduojantys vaistai, pradėjo skatinti, veiksmai nepajudėjo, išsikankinau, grėsė jau cezaris, nes per ilgai jau viskas užtęsė. Tuo momentu gydytojas ir akušerė paaiškino situaciją ir patarė darytis epidūrą, ne vien dėl jėgų atgavimo ar skausmo nejutimo, bet ir dėl to, kad kaklelis prasivers greičiau ir galima išvengti cezario. Labai profesionaliai padarė epidūrą, tikrai nepamenu jokių skausmingų adatų dūrių ar kito diskomforto. Per labai trumpą laiką staigiai atsigavau, labai greitai prasivėrė kaklelis, visus gimdos susitraukimus jaučiau, stumti sekėsi puikiai ir per kelis stūmimus pagimdžiau sveiką sūnų, kuris gavo 10 balų. Tiek mano, tiek sūnaus savijauta buvo gera, sūnus augo sveikas, maitinau ilgai, su nugara jokių pasėkmių neliko, nors ir turiu išvaržą. Taip kad savo giliu įsitikimu, ir šį kartą gimdyti važiuosiu be jokio nusistatymo ir plano - klausysiu medikų ir jų patarimo, kaip elgtis tinkamiausiai, kad ir vaikui ir man būtų gerai. Nes kiekvienas gimdymas yra unikalus ir kiekviena situacija gali pasibaigti labai skirtingai. Vienintelio ko nenoriu - kad netektų patirti cezario.