Sigitalaum parašė:
Įdomios kai kurios iš jūsų😲 jeigu jūsų (jūsų draugių/sesių/kaimynių ar dar kažkieno) patirtys buvo blogos, nereiškia, kad ir kitoms taip buvo ar bus... Negąsdinkit …
Hmmm. Čia negąsdinam, bent aš. Tik parašiau, kad nebūtinai nebus ką veikt vyrui, kaip kad kitos galvoja.Patirtys skirtingos, todėl ir dalinamės, kodėl norim, kad vyrai būtų šalia. Kaip rašiau pirmą kartą tikėjau, kad galiu gimdyt be epidūro, kad viską viena susitvarkysiu. O dabar iš karto sakau, kad imsiu epidūrą jei tik siūlys ir visą įmanomą pagalbą jau vien todėl, kad greičiau atsigaut pilnai. Gal nėra taip blogai išgirsti, kad gali ir nebūt taip jau faina:pagimdai ir iš karto čiki jauties, kad vaikas tik miega, reikia tik kartais pampį pakeist. Sunku yra keltis kas kelias val maitint, trūksta pačiai miego, vaikas verkia ir ne visada žinai kodėl , jei dar prisideda problemos su maitinimu ir sveikata... Man vos depresijos nebuvo, nes kai lankiau pamokas mažai kas kalbėjo, jog gali būt sunku, tai laukiau ir kaifavau kaip čia viskas liuks bus, pamaitinu, pakeičiu pampį, toliau miega, pagugena ir t.t.O pasirodo nė velnio. Ir tada galvoji ar tu čia tokia nevykus ar visiem taip. Ir pasirodo daug kam sunku, kai tą žinai, pasidaro ramiau. Dabar ilsiuos kiek tik galiu, nes žinau, kad paskui gali būt sunku, su pirma nejauku buvo tinginiauti, vis sugalvodavau veiklų. Buvau per didelė idealistė ir maksimalistė, dabar mastau kad jei kas nori ir gali padėti, aš už. Tai čia tikrai nėra gasdinimas, čia dalinimasi patirtimi, kad vyras nėra tik šiaip noras, bet ir pagalba. Tikrai nėra noro bauginti, bet žinoti kad gali prireikti pagalbos taip pat nėra blogai.