Papasakokit kokios pas Jus darželių adaptacinės ‘normos’?
Mes nutarėm leisti nuo rugsėjo. Pasirinkau darželį valstybinį, bet kaip ir geros reputacijos.
Lyg ir buvom apšnekėję su direktore, kad nėra taip jog ‘ateini ir palieki’ vaiką iš kart nuo pirmos dienos. Tai kažkiek nustebau, kad auklėtojos labai reikliai paprašė tėvų išeit nuo pirmos dienos, pabuvus vos 15 min per rugsėjo pirmąją. Bet mums viskas praėjo sklandžiai, tai nesureikšminau.
Pirmą dieną buvo tokia gan laisvesnė ta prasme be turbūt įprastos rutinos. Vaikas labai mėgsta ir susižavėjo darželio mašinytėm, tai jo paklausus ar pasiliks, jis norėjo pasilikti ir pažaisti susitarėm kad mes grįšim jo pasiimti vėliau 🙂 Pirma auklėtoja sakė, kad labai savarankiškas vaikas, viską valgė, pagyrimų kruva, žodžiu vos ne, kad jau galim palikt ir visai dienai jei norim.
Šiandien vaikas labai norėjo į darželį, nuo pat ryto, buvo itin motyvuotas, bet pagrinde dėl to, kad ten tos mašinytės yra. Jei nori pusryčius valgyti darželyje reikia atvesti iki 8:30, tai mes atėjom apie 8:20. Jis aišku tiesiu taikymu prie mašinyčių ir tai buvo mano momentas kada galėjau atsisveikint su juo. BET atėjo jau ta kita auklėtoja ir pasakė, kad mašinyčių dabar nebus, tos kurios jam rūpėjo ir kad visi vaikai renkasi prie stalo nes ten skaito knygutes.. nu ok.. Vaikas jau pasimetęs, nueinam mes prie stalo, ten kiekvienam vaikui padeta po knygą, jis man sako iš įpročio matydamas tą knygą, kad mama paskaityk man. Bandau jam paaiškinti, kad jam paskaitys auklėtoja. Prieina auklėtoja jau 2 kart per turbūt 5min ir man sako Jūs jau per ilgai čia, turite atsisveikinti ir išeiti, Vaikas išgirdęs - mama neik!
Tada prasideda kažkoks balaganas, auklėtoja vis man inirtingai sako kad išeičiau, o aš jai, kad nenorėčiau palikti neramaus vaiko ir kad verčiau tuomet abu išeinam ir pabandysim kitą dieną, jį pasičiupo vaiką ir nusineša sakyda palaukite koridoriuje.
Nu ok… Vaikas jau verkia, rėkia, priešinasi. Tada ji grįžta su juo apsiverkusiu. Sako būkit čia, valgykit košę prie palangės. Vaikas nurimsta, suvalgo košę. Tada ji man prie vaiko aiškina, kokia aš egoistė nes kiti vaikai mato, kaip mano vaikas yra su manimi. Aš jai bandau paaiškinti, kad gal tuomet visiem tėveliam leistų trumpai pasilikti arba vėl tą patį, kad nu mes tada išeinam ir netrugdom. (Juolab, kad tai 2 jo diena apskritai darželyje ir 1 kart ją mato savo gyvenime) Ji man toliau vis aiškina kad visi tėvai turi palikt savo vaikus, ir mato jog aš nelinkusi ‘jo paleisti’. Aš bandau aiškinti, kad savo vaiką gerai pažįstu ir noriu jį matyti, kad jis manim pasitiki kaip ir aš juo ir, kad man svarbu atsisveikinti jam esant ramiam, bent jau pradžioj. Tada ji man nurodo eiti i grupę ir atsisėsti prie lango su vaiku ir tom mašinytėm kurių jis iš pat pradžių norėjo. Mes taip ir padarom. Ateina kitų vaikų, ji man pasako, kad su kitais vaikais neinteraktinčiau tik su savo. Na nežinau sunkoka kai kitas vaikas duoda kažkokį žaisliuką jį tiesiog ignoruot 😕 Ir vis jos tos pastabos, kad kaip aš taip pasilikau, ir kaip kiti vaikai dabar mato.. Nors aplink visi vaikai gana ramūs, t.y neverkiantys bet ir linksmi nėra, susikaupę, įskaitant ir mano vaiką. Žodžiu tyliai apsiverkiu po jos žodžių nes nežinau jau ir išeities iš situacijos, žiauriai nefaina visom prasmėm. Nei tuos kitus vaikus prieš savo valią ignoruot nei kaip ir išeiti nes tarsi ji tam prieštsrauja nei pasilikti. Tada jau kai pravirkau ji man pradeda toliau aiškint kaip aš jais nepasitikiu, bet kad viskas čia gerai, draugausim. Jai atsitraukus stengiuosi tas savo emocijas nuslopint kuo greičiau nu nes nesamonė čia verkt dėl to. Šeip niekad realiai neverkiu, labai retais atvejais, tai net negaliu savęs laikyt jautriu žmogum, nesuprantu kodėl taip lengvai emociškai palūžau. Paklausau dar toliau jos nurodymų, jie ruošiasi eit į lauką sako Jūs eikit pirmi na ir nebegrįžkit iki kitos dienos.
Išėjus likau labai pasimetus, nežinau nei ką galvot nei kaip čia tai vertint. Pačios auklėtojos aiškino per susirinkimą kaip svarbu kalbėti pozytiviai apie darželį, bet manau ne ką mažiau svarbu prie vaikų kalbėti pozityviai ir apie jų tėvus, tokia simbiozę tarsi sudaryti. Gal mano lūkesčiai ir per dideli adaptacijai norint sklandaus tranzito, bet negaliu kitaip nes pradeda kirstis su mūsų šeimos vertybėmis. Man yra tabu palikti vaiką bet kokia kaina nekreipiant dėmesio į jo savijautą. Aš galiu palikti ir paliekam be jokių sunkumų artimiesiems, nėra nei menkiausios problemos kai tenka atsisveikinti 'greitai' bet iki tol buvo įdirbis, vaikas pasitiki ta aplinka ir noriai pasilieka.
Jei nepavyks toliau čia kažkaip pritapti tai lieka tik turbūt gyventi kaip toliau gyvenom. Kelios pažįstamos mamos vežioja savo vaikus į lauko darželį, bet modernų aišku ir mokamą, labai darželiu patenkintos, ten daug tėvų įsitraukę į ‘bendruominę’, bet iki jo kasdien minimum 40min kelio pirmyn atgal ir dar man arba vyrui du kartus dienoj tai irgi ne variantas bent jau mums tiek laiko kely praleist nesinori.
Pasidalinkit kokios Jūsų patirtys.
Vaikas
