Na ir dar vienas šio ryto skaitinukas, kuris atrodo vertas pasidalinimui su aplinkiniais:
Kaip bendrauti su šeimomis, kuriose atsiranda naujas žmogeliukas ir šalia begalinio džiaugsmo kyla ir daug iššūkių?
1️⃣
Norisi prašyti draugų, giminaičių supratingumo. Kai gimsta vaikelis - tai yra didelis įvykis, džiaugsmo, smalsumo patenkinimo šaltinis. Pūsteli gaivaus, permainų vėjo gūsis. Net kai esame ne patys artimiausi vaiko susilaukusiems tėvams, o draugai ar tolimesni giminės – tai savotiškai paliečia ir mus, norime būti to dalyviai, prie to prisiliesti, gauti pliūpsnį gerų emocijų ir sau.
Bet dažnai vis tik būnam palikti kiek nuošaliau, nei tikėjomės. Pasijuntame gal kiek atstumti, ne tokie svarbūs. Kartais ir paskubame įsiskaudinti. Bet to daryti nederėtų. Vis tik tai, kad vaikelio susilaukę žmonės nesuskuba su mumis bendrauti ir kviesti į svečius, yra absoliučiai natūralu, suprantama ir SVARBIAUSIA - net pageidautina.
Tėvams, susilaukusiems vaikelio, visą dėmesio eterį užima naujasis gyventojas, su kuriuo yra daug, labai daug reikalų. Ir tokiu atveju lįsti į tą jų eterį ir reikalauti dėmesio sau (net jei galvojame, kad mes esame tie, kurie nori suteikti dėmesio) yra egocentriška, egoistiška ir nuo to reikėtų susilaikyti. Tikrai ateis laikas, kai galėsime pamatyti ir naujai iškeptą mamytę, ir tėvelį, ir vaikelį. Tik palūkėti gali reikėti ilgiau, nei pageidautume.
2️⃣
Nebrukime patarimų vaikelio mamai ir tėčiui. Ypač kai tai yra pirmasis vaikelis – dabar laikas, kai jie turi spėti patys save atrasti tėvystėje, suvokti savo naujus vaidmenis, įsitaisyti tuose “naujuose batuose”, apsiprasti. Šalia viso to jie kristalizuojasi savo požiūrį vaikelio auginimo klausimais. Bando ir intuityviai išjausti sprendimus. Ieško informacijos.
Leiskime jiems tai daryti ramiai, neskubinamiems, neužspaustiems klausimų ir patarimų. Suprantama, kad norime pasijausti reikšmingi, parodyti savo išmintį, pasinaudoti proga pasipasakoti “o kaip buvo mums”. Bet vėlgi nesusireikšminkime ir leiskime žmonėms gyventi jų gyvenimą, kuris jiems yra unikalus ir vienas toks. Net jei jie darys ne taip, kaip mes – neįsižeiskime, neprieštaraukime. Kiekvienas norime gyventi rinkdamasis pats, o ne kitų primestais būdais. Ypač auginant savo vaiką.
3️⃣
Šalia klausimų apie vaikeli, nepamirškime jo mamos ir tėčio paklausti: “kaip Tu jautiesi?”, “Kaip Tu miegi?”, “Koks Tau jausmas būti mama/tėčiu?”.
Leiskime mamai pajusti, kad ji irgi vis dar įdomi ir kitiems svarbi. Nes dažnai mamos, vos gimsta vaikelis, pasijaučia kaip likusios “už borto”, lyg jos ir buvo reikalingos tiek, kiek pabuvo “gimda, vaikeliui išnešioti”, “kanalu jam išeiti į pasaulį”, o dabar “krūtimis, kurios jį maitina” ir “rankomis, kurios jį nešioja”. O jos vidinis pasaulis, jos patyrimai, jos gimdymo patirtis, jos sveikata, jos mintys, jos svajonės nebelabai kam ir įdomu.
4️⃣
Vietoje patarimų, kaip turi migdyti, kiek nešioti, kiek ir kaip dažnai žindyti vaikelį, geriau paklauskime, kuo galėtume padėti. Gal kažką nupirkti, atvešti, nuvežti. O gal yra vyresnių vaikų? Gal su jais pabūti, juos kažkur nuvežti, parvežti, kad vaikelio tėtis tuo laiku galėtų būti namuose šalia vaikelio mamos ir vaikelio.
Gal galime paruošti maisto: sriubos, troškinio, iškepti naminės duonos, pasirūpinti atvežti šviežių vaisių, uogų, daržovių? O atvežę nesibrukime į namus, galime tiesiog palikti prie durų – kad mūsų pagalbos siūlymas neatrodytų kaip bandymas tokiu būdų patekti į namus ir pamatyti vaikelį bei gauti dėmesio sau. Dažnai mama, po sunkių naktų, būna tikrai labai pavargusi, kartais nuolatos žindanti ir tikrai tuo metu ji nesvajoja pusiau nuoga krūtine staiga priimti nelauktų lankytojų.
5️⃣
Kaskart kilus idėjai aplankyti, padėti, paklausti, patarti pirmiausia užduokime sau klausimą: to reikia man pačiam ar vaikelio susilaukusiems tėvams? Jei atsakymas yra, kad man pačiam, toje vietoje ir sustokime. Dabar ne laikas naudotis situacija, kad pasiįvairinti gyvenimą sau ir pasijusti reikšmingu. Tam dar bus laiko. Dabar svarbesni yra naujai gimęs žmogus, jo mama ir jo tėtis.
6️⃣
Jei vaikelio mama su mumis pasidalina atvirai savo emocijomis, savo gimdymo patirties skauduliais neskubėkime vartoti tokių frazių kaip: “neturėtum taip jaustis”, “svarbiausia, kad vaikelis sveikas ir tu sveika”, “mąstyk pozityviai”, “koks dabar skirtumas, kaip ten gimdyme kas ką pasakė, tai jau praeitis”.
Gimdymo patirtį moterys prisimena visą savo gyvenimą, šie prisiminimai įauga kūniškų potyrių ir emocinių įspaudų pavidalu giliai pasąmonėje ir įtakoja mūsų tolesnę savijautą auginant vaikelį. Taigi taip paprastai nubraukti ir užmiršti yra tiesiog neįmanoma.
Jei moteris savo išgyvenimais pasdalino su mumis – vertinkime ir branginkime tai, vadinasi, ji mumis pasitiki. Išsaugokime šį pasitikėjimą deramai atliepdami ir išklausydami tai, kuo ji nori pasidalinti. Išklausydami ir supratingai reaguodami mes darome labai labai prasmingą darbą, nes tokiu būdu pagimdžiusi moteris gali išleisti iš savęs bent dalelę krūvio, kurio nebesinešdama su savimi ji bus ramesnė, o jos ramybė bus didelė dovana ir vakeliui.
Šaltinis: FB "Išsipildymas motinystėje"