Aš irgi prisimenu kokių su pirmagimiu būdavo "reikalų". Kabėdavo ant durų rankenos ir klykdavo, nes iš įsiūčio norėdavo pabėgti į laiptinę, o durys užrakintos. Jeigu išeini iš vonios ir uždarai duris, vėl beprotiškas klykimas, kodėl ne jam leidai tas duris uždaryti. Paimi kuprinę nuo spintelės, vėl klykimas, kodėl ne jisai. Ir taip ištisai. Stengdavomės jam leisti kiek įmanoma veikti pačiam, savarankiškai, bet kartais tiesiog nežinodavom, kur ta "bomba" laukdavo. Pavyzdžiui, perpjovei duoną per pusę, kad būtų lengviau į ranką pasiimti, o jisai norėdavo visos riekelės, arba atvirkščiai. Tikrai ne miela buvo gyventi. Šiuo metu jaunėliui dviejų metų krizė, bet daaaug lengvesnė negu buvo pirmagimiui. Su pirmagimiu vis dar nėra lengva. Tiesiog toks vaikas. Laukiam, kol sueis 5 metai ir tikimės, kad nuo tada bus dar lengviau susitarti. Turėtų pradėti sparčiau vystytis kitų žmonių jausmų supratimas, empatija, atjauta, situacijos "matymas" ne tik iš savo požiūrio taško, bet ir iš kito žmogaus ir t.t.. Nors palyginus 2 metų ir dabar - 4 metų, reikalai tikrai yra labai pasitaisę.
Vaikas
- Straipsniai
- Vaiko sveikata
- Vaikų vardai
- Vaiko maitinimas ir mityba
- Sauskelnių ir puoduko reikalai
- Vaiko higiena
- Vaiko auklėjimas
- Vaiko miegas
- Kūdikio ir vaiko priežiūra
- Vaiko kalbos raida
- Žindymas
- Vaiko intelekto ir gebėjimų raida
- Vaiko emocinė raida
- Fizinė ir motorinė vaiko raida
- Meningokoko B skiepai
O mažoji mano džiaugsmelis, su ja jau dabar galima susitarti. Be galo meili, supratinga, jautri mergaitė, ir be galo mamyčiukė 
Tik kas, jau girdi - mamaaa - ir į glėbį puola. Man kartais atrodo, kad didžiausi rėksniukai būna pirmagimiai 
