TV
Sveikos,
Paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje buvau susibendravusi su viena mergina. Tapome geriausiomis draugėmis, tačiau po kokio pusmečio draugystė žlugo. Esmė ta, kad ji ketino išvykti studijuoti į užsienį, nes jos tėvai turėjo pinigų ją ten išlaikyti. Aš irgi labai to norėjau ir mokiausi puikiai, būčiau įstojus, bet mano tėvai gyveno skurdžiai ir griežtai pasakė, jog neleis. Kai pradėjau pastoviai skųstis šitai draugei ir "varyti" ant savo tėvų iš pykčio, ji ėmė žiūrėti į mane itin neigiamai. Pasakė, jog kaip aš drįstu taip kalbėti apie tėvus, kurie atiduoda paskutines jėgas darbuose, kad mane išmaitintų; mano noras tiesiog pabėgti užsienin ir dirbti studijuojant-jos nuomone buvo "svajuko dramblionės", nesąmonė, kvailystė; sužinojus, kad per vasaros atostogas "paeksperimentavau" su alkoholiu ir cigaretėmis, išvadino nebrandžia ir silpno charakterio asmenybe. Ją erzino ir pykdė tai, kad skųsdavausi, jog tėvai neperka madingų drabužių, kad mūsų šeima niekad neatostogauja užsieny, o tik vasaroja kaime, ir panašiai. Po mokyklos ji įstojo užsieny ten, kur norėjo, ir su manim nutraukė visus ryšius-išmetė iš visų socialinių tinklų ir užblokavo per visur.
Dabar, praėjus daugiau nei dešimtmečiui, suradau jos LinkedIn paskyrą ir sužinojau, jog ji pabaigė mokslus ir padarė puikią karjerą UK; aš gi buvau priversta studijuoti Lietuvoj ir dabar dirbu UK nekvalifikuotą darbą bei už daug mažesnę algą nei ji... O didžiausia vyšnia ant š..dų torto man tapo tai, kad neseniai ji buvo pakviesta į televizijos laidą papasakoti apie savo pasiekimus!
Man kilo mintis parašyti jai privačią žinutę ir išdėti į šuns dienas: išvadinti pasipūtėle, pasakyti, jog TV laidoje pasirodė labai prastai, kad atrodo klaikiai ir rengiasi kaip sena moteris, kad jos pasiekimai nieko nereiškia, nes įgyti ne jos gabumų dėka, o dėl turtingų tėvelių sukištų tūkstančių eurų, kad nekaltybę ji tikriausiai prarado tik sulaukusi 25-erių, nes yra tokia šventuolė, niekad neišgerianti nė lašo alkoholio... Kam man to reikia? Noriu atkeršyti jai už paliktą didžiulę nuoskaudą: už paramos, atjautos nebuvimą, už aršią kritiką, už atsisakymą suprast, kokią depresiją man varo tėvų neturtingumas, už tai, kad drįso mane pamest kaip karštą bulvę ir užblokuoti net nieko nepaaiškinus.
Ar visa tai-geras sumanymas? Noriu, kad jai skaudėtų, kaip skaudėjo man, kai karalaitė išpylė užsienin ir mane praspyrė... Ir dargi turiu klausimą: kodėl ji taip pasielgė, užuot atjautusi ir pabandžiusi man padėti pakeisti vidinę būseną?
