"Augu su vaiku"

Komentuoti
  1. 2016.02.17 20:37 (prieš 2 m.)
    2016.02.17 20:37 (prieš 2 m.)

    Radau FB, skaičiau ir kai kur ašarą braukiau. Na reikia pasidalinti... REIKIA iš fb "Augu su vaiku" (dar pora postų ten yra):

    Augu Su Vaiku
    September 23, 2015

    Aš augu kartu su vaiku.

    Aš nežinau, yra gerai ar yra blogai šaukti ant vaiko. Žinau tik viena - MAN PAČIAI LABAI SKAUDA, jeigu rikteliu. Teko skaityti, jog negerai pulti tuoj pat vaiko atsiprašyti už barimą, nes vaikas tiesiog nesupras, tai ar rėkė, ar atsiprašo. Ir kas dėl ko, už ką... Tikiu tuo parašymu. Nes ir pati nesuprasčiau jau būdama suaugusi, jei mane aprėkęs vyras tuoj pat imtų atsiprašyti. Pamanyčiau - jis sutrikęs. Todėl kartą riktelėjusi ant savo vaiko ir pajutusi didžiulį skausmą, aš tą kartą IŠKENČIAU tyliai. Kenčiau ir pasižadėjau sau nuo šio momento elgtis kitaip - jeigu riktelėjus ant vaiko skauda man, tai KAIP STIPRIAI skauda vaikui? Aš nebenoriu skaudinti nei savęs, nei vaiko. Yra kitų būdų mums bendrauti. Yra kitų būdų auklėti. Jeigu pati jaučiuosi blogai elgdamasi su vaiku, vadinasi, tai nėra gerai - kad ir ką berašytų knygos, kad ir ką sakytų pseudo psichologai ar daktarai, visokio plauko vaikų specialistai i teoretikai. Taip, jie mokėsi. Jie daug metų rijo, o gal ir nerijo, knygas. Jie jau daug metų dirba. Ir visko matę. Paradoksas - kuo vyresnis žmogus, tuo daugiau "perliukų" pažeria. Ir stebiuosi kaskart - kas yra ne taip su žmogumi? Kodėl jis tapo toks bejausmis? Kur jo natūrali, prigimtinė intuicija?

    AŠ TIKIU SAVO INTUICIJA.

    Esu vieno vaiko mama. Neprisimenu savęs, NORĖJUSIOS vaikų. Nežinau, kokiu būdu vyras įkalbėjo. Tiesiog nenorėjau. Kai augau, jų mažų aplink mane nebuvo. Aš nė vieno nemylavau, nenešiojau ir man to visai nereikėjo. Nepajėgiau įsivaizduoti savęs mama. Vaikai man atrodė erzinantys ir laukiniai - tokie, apie kokius dabar kartais spaudoje parašo viengungiai ar karjeristai. Aš juos suprantu.

    Pagimdžiau. Ir man labai greitai atėjo atsakymai, KODĖL AŠ NENORĖJAU BŪTI MAMA.

    Pajutau gan greitai - mane labai stipriai skaudina populiarūs vaikų auginimo metodai. Auklės, darželiai, tėvų noras siekti karjeros palikus vaikus augti patiems, būreliai, ankstyvasis ugdymas... Visa tai man yra nesuvokiama. Turbūt todėl kažkur giliai pasąmonėj aš viso to nepajėgiau priimti. Ir nemačiau savęs TOKIA MAMA. Aš nemačiau ir nežinojau, kad yra ir kitų būdų auginti - man atrodė, kad visos mamos yra vienodos. Man atrodė, kad visi vaikai yra darželiuose, kad visos mamos karjeristės iki išnaktų, kad visi vaikai turi elgesio problemų, kad visos mamos labai daug vargsta, kol atpratina nuo čiulptukų, kad visos vargsta, kol išmoko vaiką užmigti, miegoti savo kambaryje. Man atrodė, kad yra velniškai sunku auginti vaiką. A, atsiminiau, aš sakiau sau - gerai, pagimdysiu, o visa kita darys vyras - jis gi taip nori vaikų! (Dabar rašau ir netikiu - kaip aš sugebėjau taip stipriai nenorėti vaiko?)

    Iki pat gimdymo aš neturėjau nė vienos vizijos - nei kaip atrodys vaikas, nei kaip mes leisim laiką. Laukiau viso to kaip visiškos nežinios - kas bus po to, man buvo lyg juoda tamsi naktis. Gaila, nepajėgiu prisiminti, kada tiksliai ir kokiomis aplinkybėmis man PRAMUŠĖ INTUICIJA. Ir aš įsigijau K. Vitkausko knygą "Kūdikio žindymas". Ašarodama skaičiau praeities istoriją, kaip rusų laikais vos gimusius mažylius atimdavo iš mamų ir parnešdavo tik pamaitinti. Juk tai buvom mes. Dabartinės mamos. Mus atėmė vos gimusias nuo mamų! Tai mes verkėme būdamos vienos ir niekas nekreipė dėmesio. Tai mes akimirką pabūdavom su mama ir vėl mus išnešdavo. Tai mus namuose mamos rikdė, nes maitinti pagal grafiką reikėjo. Tai mes verkdavom migdomos kitam kambary, su negyvu meškiuku šalia ir gumine soske... Ir kai ypač reikėdavo mamos, mums sakydavo - na pabūk viena, turi to išmokti. Ar išmokom viso to?

    MOTERYS, ar jūs to neprisimenate? Aišku, kad ne. O ar norėtume prisiminti tas naktis, kai tamsoje niekas negirdėjo jūsų verksmo ir mamos šauksmo? Kai norėdavote būti su mama, o ji, apsimesdama, jog negirdi, uždarydavo darželio duris? Na ir kas, kad ji irgi verkė išėjusi... tai skausmo nesumažino.

    Man yra nesuvokiama, kad vis dar labai daug mamų elgiasi taip pat. Nes taip augo pačios ir užaugo gi. Nes taip daro visi. Nes visų vaikai nuo dviejų metukų eina į darželį. Nes jei neišmokysi miegoti atskirai, bus bėdos. Ir t.t. Kartais atrodo, lyg jausčiau kiekvieno tokio vaiko verksmą ir skausmą. Todėl labai mokausi atsiriboti "nuo pasaulio" ir negirdėti bei nematyti tokių auginimo istorijų. Duok Dieve, jei vaikutis tikrai mėgsta vienas miegoti kitam kambaryje. Duok Dieve, jei su šypsena lieka darželyje būdamas vos kelių mėnesių.

    Taigi, grįžtu prie intuicijos. Ji man nubudo daugmaž nėštumo vidury, nes dar buvo ankstoka eiti į žindymo kursus. Jie - geriausias sprendimas. Mano intuicija stiprėjo ir stiprėjo. Žinojau, kad kitaip auginti tiesiog nemokėsiu. Man siaubą kėlė visa mišinėlių atributika - buteliukai, soskytės, sterilizatoriai ir pats mišinėlių kiekis bei kaina parduotuvėse. Bijojau, kad nemokėsiu parinkti tinkamos temperatūros, o jei dar atšals kelionėje... Žindyti norėjau bent iki pusės metų. Po to gi košelės... Laimei, intuicija vis stiprėjo, o vaikas puikiai rodė, kuria kryptimi eiti.

    INTUICIJA VIS DAR PASITIKIU.

    Taip auginti yra be galo sunku. Sunku, nes visuomenė labai spaudžia. Tokiems dvasiniams dalykams tiesiog nėra laiko. Reikia dirbti, reikia uždirbti. Kainuoja auklės, kainuoja būreliai, o ir pačiam šio to norisi. Auginti taip, kaip auginu aš - velniškai sunku, nes AŠ PATI DAUG KO ATSISAKAU. Kaip sakytų šviesuoliai, savo ego atsisakau. Duoti kitam neprašant nieko sau - tikrai nelengvai ateina suvokimas, apie ką ši frazė. Atiduoti viską vaikui - iššūkis. Tikrai taip. Dauguma mamų tuo ir pasiteisina - o kaip gi aš... nejau geriau išprotėjusi mama? Juk geriau laiminga mama! Taip, sutinku. Laiminga mama yra gėris. Internete mačiau puikų laimingos mamos ir moters apibūdinimą:

    "Kaip lengva demonstruoti savo gyvenimą socialiniuose tinkluose – rodyti savo sėkmingumą, laimę ir statusą. Krauti dailias nuotraukas, dėlioti gražų koliažą. Bet kaip sunku iš tikrųjų tapti laiminga! Kodėl? Todėl, kad tam neužtenka truputuką pasitempti ir šiek tiek pakentėti, kol svečiai išeis. Tam reikia realiai keistis. Keistis viduje. Ne sudaryti įspūdį, kad keitiesi, o keistis. Tai skaudu ir sunku. Dar ir trunka ilgai…
    Būtent dėl šios priežastis būti meiluže paprasčiau nei būti žmona. Meilužei pilnai pakanka kelias valandas idealiai atrodyti ir elgtis. Būtent todėl gerokai lengviau puikius santykius su tėveliais išlaikyti per atstumą. Ir gera mama išlikti tuo paprasčiau, kuo rečiau matai savo vaikelį."

    Pabaiga nusako šių dienų vaikų auginimo esmę. Man ji atrodo labai liūdna. IŠ TIESŲ būti laimingai SAVO VIDUJE nėra lengva. Dar sunkiau - būti išties laiminga mama. Kasdien turi plėšytis tarp savo ego ir vaiko poreikių. Vaikas rankinukas, vaikas verksniukas, vaikas manęs visai nepaleidžia - ir manęs taip pat. Taip, ir aš nusikeikiu, ir aš pavargstu.

    Bet kaskart ant svarstyklių padedu tos akimirkos savo norą ar darbą ir vaiko poreikį. Vaiko poreikis dažniausiai nusveria.

    (Žinoma, nesu išprotėjusi dėl vaiko
    smile emoticon
    Ir jeigu vidury pvz. plaukų plovimo ištinka krizė - nebėgu putotais plaukais žiūrėti, kas nutiko
    smile emoticon
    Vaikas turi ir tėtį...)

    Aš suaugusi. Aš daugiau žinau. Aš jau moku palaukti, žinau, kas yra 10 minučių, žinau, kaip suvaldyti pyktį. O mano vaikas dar mažas. Jam dar TIK DU metai. Ir jis dar daug ko nežino. Kadangi aš nesu maža mergaitė, aš neverksiu negalėdama nudirbti planuoto darbo tuojau pat. Mano namų ruošos darbas, mano noras apsipirkti ar draugė su kava palauks, o mano vaikui manęs reikia tuojau pat. Jam reikia mamos, nes jis dabar susidūrė su nauja emocija. Nes šiom dienom jis irzlus, gal blogai jaučiasi, o dar pasakyti nemoka. Nes jam vis dar neaišku, ar mama tikrai grįš. Ir jis neprivalo visada norėti likti su močiute, tėčiu ar aukle. Kai mano vaikui reikia mamos - aš visada šalia. Nėra svarbesnio reikalo. Banko susitikimą, vizitą pas daktarą - viską galima atidėti. Operacijos - ne, bet operacija - jau visai kita tema ir gyvenimiška situacija.

    Ir tai nėra vaiko lepinimas ar tarnystė vaikui. Tai yra stiprių pagrindų kūrimas. Tai yra vaiko saugumo jausmo stiprinimas. Ir tai tikrai velniškai sunku. Sunku atsisakyti savo norų dėl vaiko. Sunku auginti prieraišiai. Sunku auginti be čiulptuko. Sunku ir žindyti. Sunku ramiai aiškinti, kai norisi tik rėkti. Apie šiuos sunkumus rašysiu kitą kartą.

    Sunku per keletą valandų, vos gimus vaikui, prarasti save, buvusią lig tol daug metų, ir tapti nauju žmogumi - Mama. Man irgi sunku. Buvo labai labai sunku. Ir aš vis dar mokausi. Vis dar klystu. Dar vis kartais suinkščiu kaip maža mergaitė, kad ir vėėėl neprisėsiu prie rašymo, nes vaikas nori pietų miegoti apkabinęs mane... O kai vieną dieną jis to nenorėjo - nuliūdau. Vaikas auga. Jam manęs reikės vis mažiau ir mažiau. Ir vėl paradoksai - tai stumiam vaikus nuo savęs, tai liūdim, kad jiems mūsų nebereikia. Įdomu tai, kad niekas nesitęs amžinai. Vaikas nežįs amžinai. Vaikas nemiegos su jumis amžinai. Kasdien jo poreikiai vis kitokie. Vieni auga, kiti mažėja. Nieko nėra pastovaus. Mamai būti sustingusiai ir nekisti kartu su vaiku - turėtų būti kančia. Daug lengviau yra augti kartu su vaiku ir prisitaikyti prie jo:

    * neskubinti jo augimo (pvz., vaikui natūraliai ateina poreikis atitolti nuo tėvų ir miegoti atskirai, nėra būtinybės per anksti jį dresuoti miegoti vieną)
    * nestabdyti jo augimo (pvz., neleisti pačiam rengtis, kai jau tą daryti nori, nors jam ir nesiseka).

    Viskam yra natūralus laikas. Išlaukti - sunku. Matyti, girdėti ir jausti savo vaiką nėra lengva. Mes visur skubam. Skubam užauginti. Po to liūdim ir baisimės, kad paaugliai gyvena suaugusių gyvenimus. Juk patys skubinom juos užaugti ir tapti savarankiškais...

    Vaikams esame vieninteliai tėvai. Svarbiausi žmonės. Jie mus myli net tada, kai ant jų rėkiam. Jie ateis ir apkabins mus net ir po didžiausių pykčių. Jie mus mylės bet kokius. O kokius - priklauso tik nuo mūsų. Man labai skaudu galvoti, kad vaikas mane mylės bet kokią - tada man norisi būti tik pačia geriausia Mama. AŠ NORIU BŪTI VERTA SAVO VAIKO MEILĖS. Vaikas neprivalo gerbti tėvų vien dėl to, kad jie tėvai. TĖVAI IRGI TURI BŪTI VERTI VAIKO PAGARBOS. Kintantys, prisitaikantys prie laikmečio, suprantantys vaiko kintančius poreikius, ne senamadiški tėvai - turbūt didžiausias vaiko džiaugsmas. O kiek daug mes galime mokytis iš savo vaikų - tik leiskime sau tai. Leiskime sau AUGTI KARTU SU VAIKU. Pamirškime įsitikinimus, pamirškime, kuo buvome vakar. Išgirskim intuiciją - visos ją turim. Pamirškim visas skaitytas knygas, pamirškim, ką sakė mama, močiutė ar medikas ir perskaitykim pirmiausia save... Jeigu diplomuotas medikas gali sau leisti nusišnekėti (pvz., kad nėra reikalo žindyti, juk parduotuvėse pilna maisto), aš, paprasta mama, galiu sau leisti viešai teigti, kad didelė dalis mamų apie tą patį žindymą išmano daug daugiau. Tas pats ir su vaikų auginimo patarimais
    smile emoticon
    Nagi, paieškokim savyje tos prigimtinės intuicijos ir liaukimės daryti tai, ką liepia visokios "ekspertės", bet mums lyg nesinori, lyg neišeina, ir elkimės taip, kaip liepia mūsų širdis. Ne protas, ne loginiai išmąstymai - o tik viduje tyliai gyvuojantys, dažnai užguiti ir visada ŠVELNŪS motiniški jausmai. JIE YRA TIKRAS DALYKAS. Jie ir negali būti kitokie. Išsilaisvinkim juos. Mylėkim savo vaikus. Ir būkime su jais tiek, kiek jiems mūsų reikia. Nesvarbu, ką sakys kiti. Meile vaiko neišlepinsim. Dėmesiu jo nesugadinsim. Glostymais ir nešiojimais neįpratinsim. Šiais gerais dalykais tik puikų žmogų išauginsim...

    24
  2. 2016.10.21 15:32 (prieš 1 m.)
    2016.10.21 15:32 (prieš 1 m.)

    Vėl radau fb šitą pamirštą gėrį. Skaičiau ir galvojau apie šį forumą. Ir kitus. Apie tą amžiną moterų, mamų nukryžiavimą, jei nedaro to ar ano... ar daro kitaip nei mes. Linkiu nustoti TEISTI.

    "Vaikas - ideali asmenybės mokykla tėvams. Ir ne tik. Tereikia norėti mokytis. O tas procesas margas - kartais džiaugiesi supratęs, kiek jau žinai, o kartais taip skauda ir ašaros byra iš sustabarėjimo. Ir viduj šimtai peilių drąsko, žinai, kad gali elgtis geriau, bet kažkodėl vėl ir vėl susimauni.

    Aš vaiko atsiprašau dažnai. Per dažnai. Per dažnai pasielgiu impulsyviai ir neapgalvotai, vis nepasimokau ir vis vėl atsiprašau... kad vėl pykau, kad vėl rėkiau, kad vėl susinervinau dėl š, ir nors esu didelė, o viduj aš dar toookia maža. Labai daug kur save pamatau ir pajaučiu kaip mažą mažą mergaitę, kuriai dar augti ir augti, kuriai dar pačiai reiktų suaugusios vidumi mamos. Taip ir juda iš kartos į kartą suaugę išoriškai, bet maži vidumi žmonės. Ir mažas augina mažą Todėl rašau čia ir ieškau pati sau atsakymų, kaip užaugti ir kaip savo vaiką žmogumi užauginti...

    *

    Atsiprašymas ir savo klaidų suvokimas bei pasakymas garsiai - man labai patinka. Bet tai labai nelengva. Nelengva pasakyti net sau mintyse, kad diena sugriuvo dėl kokios smulkmenos. Ir kad dėl tokio menkniekio rėki ant visų iš eilės. O kartais, kai yra drąsos ištarti garsiai, dėl ko ima siutas - ištari ir pradedi juoktis. Pati iš savęs... ir va tada, su gera nuotaika, pirmiausiai einu pakalbėti su vaiku, apkabinti, atsiprašyti ir pasakyti, dėl ko mama šiandien tokia pikta. Lengvumas nenusakomas.

    Anądien vaikas zyzė, aš zyziau. Norėjau tiesiog nusirengti grįžusi namo. O ji norėjo manęs. Pykomės. Galiausiai vaikas sako - einu su tavim į kambarį, nenoriu paleisti. Ir dar pridėjo - tu pyksti? ...

    Pykau. O ko - nežinau. Po to praverkiau visą vakarą ir pusę nakties. Vaikas tenorėjo būti su manim, o aš dėl nežinia ko ožiavausi... ir kai vaikas pirštu pabaksnoja, skauda nenusakomai. Atsiprašiau šimtą kartų už tą nesusivokimą, už savo vaiko poreikių nesupratimą. Kaip gerai, kai dukra jau kalba - turiu progą mokytis trigubai. Vaikas padeda man augti.

    *

    Kita velniškai gera pamoka man susigulėjo ne taip ir senai. Aš, turbūt kaip daugelis, praėjau tą "viską žinau" etapą ir tą baisųjį "jei darai taip ar anaip, tai tu bloga motina". Taip, prisipažįstu, teisiau ir žiauriai teisiau moteris... ir reikėjo nemažai laiko suvokti, kad

    visos myli savo vaikus.

    Žindo, nežindo, miega kartu ar nemiega - visos myli savo vaikus. Turiu juk draugių, visos augina savaip ir nė viena - taip, kaip aš! Kartą ir susimąsčiau - forumuose galiu teisti, o kodėl neteisiu draugių???

    NES MATAU, kaip jos gyvena. Ir jos myli savo vaikus, nors ir nežindo, nors ir kartais negražiai gėdija verkiančius sūnelius: "tu gi vyras, ko čia bliauni". Taip, forume ar gatvėje pamatyta tokia gyvenimo nuotrupa sukelia siaubą, o mūsų fantazija dar pripiešia visokių trilerio tipo elementų. Bet pas drauges siaubo filmų kažkodėl neįžvelgiam... nes matom kontekstą.

    Taigi va taip vieną dieną patyriau nuostabą. Ir nustojau teigti viską tik juodai ar baltai. Jei nežindai, tai jau ... !!! Gyvenimas - margas. Priešistorių, istorijų, aplinkybių ir situacijų - milijonai. Gali paklausti, gali patarti, bet nuteisti ir nurašyti moterį kaip motiną - liūdna klaida. Ne kartą ir pati buvau kitoj barikadų pusėj, kai iš trumpų tekstų forume buvo nupieštas visiškai iškraipytas mano paveikslas... O juk ne visos moka nuosekliai ir raiškiai dėlioti mintis baltam lape Taip ir gaunasi nesusikalbėjimai, baisūs situacijų ir šeimų paveikslai. O kur dar skaitančiojo emocinė būsena ir teksto perleidimas per savo prizmę!

    Nebeteisiu taip kategoriškai. Nors kategorišką nuomonę turiu Ir visada būsiu už žindymą, ilgą, neslapstomą; už miegą kartu, kiek reikės vaikui; už motinišką intuiciją, kurią žlugdo aplinka ir visokie rėmai, knygos, lentelės, diagramos... tetos, tetulės ir kaimynės.

    Labiausiai kategoriška esu vienoj vietoj. Visada sakiau ir sakysiu, kad

    Tik tėvai yra atsakingi už vaiko elgesį. Vaikas negimsta blogas, negimsta piktas. Negimsta monstru, kuris manipuliuoja tėvais. Vaikas tik turi poreikius - meilės ir saugumo. Blogas vaiko elgesys - tėvų elgesio atspindys. Tik tėvai kažkur kažką pražiūri, jei vaikas elgiasi negerai. Jei draugai daro įtaką ir tampa autoritetu - kažkas buvo praleista. Tėvai ir tik tėvai turi ieškoti būdų į vaiko vidų.

    Esam žmonės, turim kalbos dovaną. Tik nenaudojam jos pagal paskirtį. Nesikalbam su savo vaikais. O žodžiais galima nugriauti sienas! Bet dažnai daug lengviau jais griauti sielas... ypač savo vaikų. Užuot kalbėję atvirai, susireikšminam, o gal susigėstam, ir nutylim daug ką, aj, dar mažas, dar nesupras, kas iš to atsiprašymo... ar pasakojimo apie darbą. Ar dėl ko supykau ant tėčio. O tada paaugliai sako - aj, tėvai nesupras...

    O su vaiku kalbėti gera. Kol maži - puikiai išklauso Ūgtelėję - pažeria išminties perliukų. Paaugliai irgi puikių minčių turi, matydami situaciją per savo prizmę... Svarbu rodyti pavyzdį ir prabilti pirmam. Išdrįsti prabilti.

    Tad, kalbėjas yra dovana. Naudokimės ja. Skubame prašnekinti vaikus, po to greitai norime juos tildyti. Nes galva skauda nuo kvaksėjimo

    *

    Skauda ją ir man Rodos, nėra kada pamąstyti, darbas darbą veja, o čia tai ašaros, tai euforija ir visame kame reikia mamos. Tai kada tai mamai ilsėtis, mąstyti ir ūgtelti mintyse? Pykstu ant savęs, po to lyg atleidžiu, vėl pykstu už nepabuvimą su vaiku, už per mažai skirtą dėmesį ir už dar šimtą dalykų - per mažų, per blogų, per griežtų, per visokių kitokių... Verkiu naktimis, nes "Atsiprašau, mažute, kad ir vėl buvau pikta šiandien" būna per mažai."

    FB tekstai puslapyje - Augu su vaiku

    3
  3. 2016.10.21 20:09 (prieš 1 m.)
    2016.10.21 20:09 (prieš 1 m.)

    Per maža tema, kad būtų iškelta į "atnaujintas"? :/ galvoju, apie tuos čia dažnus teisimus turėtų daugiau narių pamatyti...

Žinutės parašytos:

Naujas komentaras