Sveikos, mielosios. Labai norėčiau sulaukti patarimų, galbūt kas nors būsite išgyvenę tą patį. Jau 5 mėnesiai kaip turiu nuostabią dukrelę. Pastojau dar studijų metu, šiemet jau sėkmingai apsigyniau diplomą. Dukrytė buvo planuota, gyvename pilnoje šeimoje, turiu puikų vyrą ir nuostabų tėtį dukrai. O esmė tokia, kad išgyvenu siaubingai prastą emocinį laikotarpį. Esu visada be nuotaikos, pasidariau uždara, nenoriu savęs lepinti (pasidariau aplaidesnė savo išvaizdai), kažkur išeiti, norisi tik nuo visko atsiriboti. Žinau, kad darau beprotišką klaidą, nes viską jaučia ir dukra, tačiau, kad ir kaip stengiuosi, sunku susiimti. Viskas dėl to, jog nežinau kas bus toliau. Šiuo metu gyvename iš tėvelio algos. Ir tai mane slegia. Pinigų pakanka, vyras sako nesirūpinti, džiaugtis dabar laisvu momentu, bet jaučiuosi tokia menkavertė... Menkavertė todėl, kad neprisidedu finansiškai anei kiek. Viskas dėl to, jog nežinau kuo noriu būti. Apsigyniau sveikatos mokslų diplomą, o supratau, kad ši sritis ne man. Buvo tikslas toks, kad pasigimdžius mergaitę ir paauginus, pilnai toliau einu profesiniu tempu ir kylu karjeros laiptais (būtent dėl šių siekių, studijų metu nedirbau, o gilinau žinias tiek praktiškai, tiek literatūriškai). O dabar... Nežinau kas bus ir kuo būsiu, kai dukrytė eis į darželį. Vyras palaiko, nesmerkia ir neliepia eiti dirbti, sako džiaugtis dabartiniu periodu, tačiau nemoku. Kaip žiūrėti į viską pozityviau? Atrodo jau nusiteikiau, kad iš manęs nieko neišeis ir nesugebėsiu dukrytei būti pavyzdžiu..
