Oj suprantu jus. Maniškis panašiai elgdavosi, kabėdavo ant krūties, tada šiek tiek pamiegodavo ir vėl kabėdavo. Atsibusdavo jau rėkiantis, tai iškart MP, atrodo net nebūdavo kada ant pilvuko paguldyti, nes visada pavalgęs, o jei ir pavykdavo paguldyti, rėkdavo bet po truputį, gal tik apie 3 mėnesį, pačiam pradėjo patikti gulėti, stebėti iš kitos perspektyvos ir sustiprėjo, išmoko galvą laikyti kuo puikiausiai. Kaip ir jūs verkiau namie būdama, nes į lauką net neišeidavom, vežime niekad negulėjo daugiau valandos, dabar tas pats iš tikro, neguli nors tu ką
Bet laikas greitai eina, tos bėdos, kurios buvo prieš porą mėnesių jau pasimiršo, prasideda kitos. Pati irgi dažnai pagaunu save galvojant, kad per mažai stimuliuoju vaiką, per mažai ugdau. Bet girdėjau labai gerus žodžius, normalioje aplinkoje augantis vaikas gauna pakankamai stimulų vien todel, nes visa aplinka pati savaime ugdo, kiek visko aplink, kas mums savaime suprantama, o mažiukams įdomu
Jei ir toliau blogai jausitės, nebijokite kreiptis pagalbos, pogimdyvinė depresija rimtas reikalas. O kūdikiui reikia laimingos mamos
