Jis nežino ar aš TA

Komentuoti
  1. User has not uploaded an avatar
    2017.02.06 13:44 (prieš 9 mėn.)
    2017.02.06 13:44 (prieš 9 mėn.)

    Sveiki,

    Turiu draugą su kuriuo draugauju jau virš keturių metų (gyvename apie 3). Esame nesusituokę, bet aš ir nenoriu tokių dalykų skubinti, nes popierius ir pasikeitusi pavardė man nėra esminis rodiklis. Tačiau pradėjome su vaikinu šnekėtis apie bendrą ateitį ir jis man pareiškė, kad labai prastai jaučiasi, nes nežino ar aš esu TA. Tai man labai skaudu, aš praktiškai neturiu artimųjų, tik tėtį, kuris gyvena toli nuo manęs ir neturiu kam išsipasakoti kaip jaučiuosi. Aš jį tikrai labai myliu, o jis sako, kad myli mane. Žinau, kad patarimas visų būtų toks, kad tiesiog išeiti ir panašiai, bet net jei ir nuspręsčiau kur išeiti, tai man būtų padaryti sunku finansiškai. Aš tiesiog kankinuosi, nes noriu, kad jis apsispręstų bent į kažkurią pusę. Dabar jis mano šeima ir gyvenimo ramstis..

  2. imaginary
    2017.02.06 13:59 (prieš 9 mėn.)
    2017.02.06 13:59 (prieš 9 mėn.)

    Olive123 parašė:
    Sveiki,

    Kalbėkitės. Turit išspręst viską. Žinot, labai gera frazė sklando užsieny "jei jis nepasiperša per 5 metus, vadinasi net neketina to padaryt"(kaip ir visur, yra išimčių). Aš savo vyrą prirėmiau prie sienos ir paklausiau, ar jis ketina žengt tokį žingsnį, ar aš tiesiog gaištu laiką su juo. Aš jį be galo myliu, bet negalėčiau būt su žmogum, kuris nežino ar nori kurt su manim ateitį. Aišku, jis pasakė kad ketina žengt tą žingsnį, tai aš ir nusiraminau. Turit išsiaiškint kas ko nori, nelabai suprantu, jūs per tuos keturis metus iš vis kalbėjotės taip nuoširdžiai, apie savo poreikius, apie ateitį, šeimą, namus, vestuves? Čia kone svarbiausios pirmų draugystės metų temos Juk kam gaišt laiką su žmogum, kuris vengia įsipareigot. Jūs apie vaikus galvojat? Užduokit klausimą ką jis darytų jei netikėtai pastotumėt. Jo atsakymas jum atvers duris į atsakymą koks jo tikslas su jumis

    6
  3. 2017.02.06 14:39 (prieš 9 mėn.)
    Neegzistuojantis vartotojas
    2017.02.06 14:39 (prieš 9 mėn.)

    Jei dvejoja, kad ar TA, tai greiciausiai nesat TA, nors ir skaudu girdeti. Vienintelis budas supurtyti smegenis tai tikrai iseiti, nes tada greit dvejones isnyksta kai matai, kad prarandi, bet gali buti, kad ir nesivys. Skaudu, bet geriau jau dabar suzinoti nei dar po 3m suzinoti, kas visgi esat ne TA

    17
  4. zaliasliutukas
    2017.02.06 14:51 (prieš 9 mėn.)
    2017.02.06 14:51 (prieš 9 mėn.)

    Meyta parašė:
    Jei dvejoja, kad ar TA, tai greiciausiai nesat TA, nors ir skaudu girdeti. Vienintelis budas supurtyti smegenis tai tikrai iseiti, nes tada greit dvejones isnyksta …

    Labai teisingai pasakyta. Pirmiausia visgi gal apie tai jam pasakyti reikėtų, gal pagreitintų apsisprendimą... bet toks smegenų papurtymas tai labai tinkamas varijantas. Sėkmės

    1
  5. GyvenantiPuikiai
    2017.02.06 15:07 (prieš 9 mėn.)

    10 mėn. 3 d.

    2017.02.06 15:07 (prieš 9 mėn.)

    Olive123 parašė:
    Sveiki,

    Aš jus labai puikiai suprantu. Pati panašiai išgyvenau. Gyvenome kartu beveik tris metus ir vis klausdavau, ką planuoja toliau. Jis sakydavo, kad norės vestuvių, vaikų po kokių 5-10 metų. Mylėjau be galo, be krašto. Bandžiau susitaikyti, kad aš labiau nori nei jis. Bet visada manyje buvo toks kaip pyktis, nepasitikėjimas atsirado ir ko nebuvo. Atrodė, kad negaliu būti taip toliau su juo, bet negalėjau ir su juo. Kai susipykdavom ir pasakydavau, kad jau viskas baigta, mesdavo visus darbus, važiuodavo pas mane, pradėdavo bučiuoti pilvuką ir sakydavo : greitau jau tikrai bus pilviuke vaikutis. Bet kaip nieko nebuvo, taip ir nebuvo. Tada pagalvojau: nebegaliu taip. Labai sunkiai išsiskyrėm. Gal 6 mėn jis man dovanas, gėles prie durų palikdavo. Rašydavo žinutes, skambindavo naktim, tylėdavo. Buvo be galo sunku. Bet.. praėjo laiko, pradėjau būti su nauju žmogumi, jį pradėjau pamiršti. Po 4ių mėnesių man pasipiršo, dar po 3jų susituokėm ir dabar esu pati laimingiausia. Tikrai. Dar turiu tobulą gyvenimą. Esu labai laiminga, kad išdrįsau nutraukti tai, kas manęs nedarė laiminga. Buvo kaip pragaras tas laikotarpis, bet gavau žmogų, kuris kiekvieną dieną mane myli, lepina, nori vaikų, kuris dievina mane. O tas taip ir nepamiršo manęs dar. Pats kaltas. tai žinokite kuo toliau, tuo bus tik blogiau. Tikrai manau, akd geriau nutraukti tokius santykius bereikšmius

    5
  6. zenkliuke
    2017.02.06 15:24 (prieš 9 mėn.)

    Alisa 8 mėn.
    Mark 6 m. 1 mėn.

    2017.02.06 15:24 (prieš 9 mėn.)

    GyvenantiPuikiai parašė:
    Tikrai manau, akd geriau nutraukti tokius santykius bereikšmius

    Pritariu Jūsų sprendimui - esate stipri asmenybė.
    Tik linkusi nesutikti su pasakymu, kad tokie santykiai - bereikšmiai... Kai būnama kartu ne vienerius metus, santykiai negali būti bereikšmiai. Per tuos metus mes keičiamės, o pokyčiai priklauso nuo to, su kuriuo žmogumi esame šalia. Gal be tų santykių nebūtų kažkokių apsisprendimų gyvenime, to stiprumo ar dar ko... O nutraukti santykius ar juos palaikyti - tai jau prioriteų, vertybių, patirties ir kt. faktorių klausimas.

    Pati esu išsiskyrusi su vyru, kai sustojome ties vienu esminiu klausimu - vaikais. Kai pasakiau, kad norėčiau vaikų, turėjau labai daug nervų iš jo pusių... Net kai aiškinau, kad nenoriu DABAR, bet už kokių 3 m. Išsiskyrėme. Sūnų pagimdžiai praėjus praktiškai 5 m. po išsiskyrimo su pirmu vyru (jaučiau, kad būtent TAS laikas atėjo). Žinau, kad buvęs vyras turi žmoną ir dukrą (dukrai kokie 3-4 m.). Matyt, aš nebuvau TA, su kuria jis norėtų vaikų arba tiesiog taip "istoriškai" susiklostė... Bet aš nesigailiu savo sprendimo. Nesigailiu ir to, kad turėjau tuos santykius - jie man padėjo pažinti save ir savo prioritetus, vertybes, norus.

    2
  7. User has not uploaded an avatar
    2017.02.06 15:40 (prieš 9 mėn.)
    2017.02.06 15:40 (prieš 9 mėn.)

    Žinokite ankščiau jis dažnai sakydavo, kad aš jo būsima žmona ir, kad jis nori vaikų ir panašiai. O tiesiog kažkaip viskas pasikeitė. Aš kaltinu save ir savo gyvenimą, nes pas mane labai sunki vaikystė ir aš esu dėl to traumuota. Ankščiau isterikuodavau, pavydėdavau labai, norėdavau savintis jį tik sau. Bet pasilankius pas psichologus aš įveikiau savo baimes likti viena ir panašiai atsiprašiau jo už tai, kad pusę metų buvau tokia nestabili ir jis labai mane palaikė. Aš nesu ta idealioji, kuri turi tėvus pas kuriuos gali grįžti ir supažindinti jo tėvus su savo ir t.t. Visą laiką jei grįžtame į gimtąjį miestą, tai būname pas jo tėvus. Gal jam šito per daug? Kadangi neturiu draugės kam išsipasakoti, tai savo vaikystės išgyvenimus pastoviai jam pasakojau ir dėjavau, kol pagaliau supratau, kad jis irgi žmogus ir negali visko išnešti. Bet kodėl jei aš nesu jam TA, tai jis gyvena su manimi, vežasi pas tėvus per šventes, supažindina su daugiau savo giminių ir įpainioja dar labiau į savo gyvenimą? Noriu rasti savyje drąsos ir pamėginti atsiskirti nuo jo, bet dar turiu vilčių.

  8. imaginary
    2017.02.06 15:51 (prieš 9 mėn.)
    2017.02.06 15:51 (prieš 9 mėn.)

    Olive123 parašė:
    Žinokite ankščiau jis dažnai sakydavo, kad aš jo būsima žmona ir, kad jis nori vaikų ir panašiai. O tiesiog kažkaip viskas pasikeitė. Aš kaltinu save ir savo gyveni…

    Per daug laiko kartu gal praleidžiat? Tas irgi blogai. Mes net kartu gyvendami ir neturėdami kur išeit sugebam atsiskirt, einam pabūt į skirtingus kambarius, kad pabūt ramiai, vieniem. Gal kas pasikeitė, gal nustojot stengtis? Dėl santykių reikia stengtis, o ne iškilus pirmiem sunkumam viską mesti. Reikia skirt dėmesio, bet reikia duoti ir laisvės. Atgaivinkit jausmus, išeikit į pasimatymą, pasipuoškit, eikit į kavinę ar į kiną, kad ir į parką pasivaikščiot. Žiūrėkit vienas kitam į akis ir pasakykit kaip jaučiatės. Bandykit prieit prie jo ne spaudimu, o švelnumu, moterišku žavesiu, kuris galbūt dingo kasdienybėj. Jeigu nepavyks, tada jį paspauskit pasakyt kaip yra viskas. Tik paskutiniu atveju, jei nieko nesigaus galit galvot apie skyrybas.

  9. GyvenantiPuikiai
    2017.02.06 16:23 (prieš 9 mėn.)

    10 mėn. 3 d.

    2017.02.06 16:23 (prieš 9 mėn.)

    zenkliuke parašė:
    Pritariu Jūsų sprendimui - esate stipri asmenybė.
    Tik linkusi nesutikti su pasakymu, kad tokie santykiai - bereikšmiai... Kai būnama…

    Aš gal ne taip išsireiškiau, branginu tai, ką turėjau, gavau patirties, visokiausių akimirkų ir visko. Aš ta prasme, kad toliau nebemačiau prasmės, nes norėjau jau kažko rimtesnio, bent jau planų, nebūtinai veiksmų. Aš jau norėjau bent kalbėtis apie šeimą, apie planus, o jam svarbiausia tik vakarėliai (su manim, be manęs niekur neidavo). Tai man pasidarė tai be reikšmės, nes mano norai vis stipresni buvo. Ir kuo labiau nenorėjo, tuo labiau norėjau aš, pradėjom žiauriai pyktis, nebesuprasti vienas kito ir tokie santykiai jau tapo bereikšmiai, nes sugebėjom tik rėkti vienas ant kito ir išeiti, vėl grįžti, vėl išeiti, prasidėjo įžeidinėjimai ir t.t.

    3
  10. zenkliuke
    2017.02.06 16:34 (prieš 9 mėn.)

    Alisa 8 mėn.
    Mark 6 m. 1 mėn.

    2017.02.06 16:34 (prieš 9 mėn.)

    Žinokite, savo aplinkoje matau tikrai nemažai tokių, kur gyvena kartu ilgus metus, nesiženija (gido vaikus - ir ne). Yra it krūva tokių, kurie gyvena lyg atskirai nuo tėvų, bet net nenori pas savęs vestis merginos/ moters. Jiems tai patogiau..

    Tiesą pasakius, pati nesu ištekėjusi, nors jau 10 m. kartu gyvename. Nesiveržiu (gal dėl to, kad būtų antroji santuoka). Turiu sūnų, dabar laukiamės dukros... Bet nejaučiu poreikio ženytis.

    Gal jis bus iš tokių, kuriems to tiesiog nereikia? Ir nebūtinai Jūs nesate TA.
    Kažkada vyro (dabartinio) paklausiau - žinau, kad buvau labai arti jaunystėj, kad pasipirštum merginai.. Bet nepasipiršai... Manęs niekada neklausei, ar būsiu tavo žmona.. Ar tai reikštų, kad aš tau mažiau rūpiu, mažiau rūpi mūsų santykiai? O atsakymą gavau, kad galime apsiženyti bele kada - bet jis, kaip ir aš, nejaučia poreikio kelti puotą, dokumentus keisti ir t. t.

    1
Žinutės parašytos:
Naujas komentaras