sveikos mamos,
pasidalinsiu as savo istorija, kuri nera isskirtine, manau
man jau 40metu, turiu 3 vaikucius, treciam vaikui nesenai suejo 3 metukai. Vaikai yra didziausi mokytojai, dziaugsmas ir puikus prioritetu sudeliotojai tiesiog savo buvimu.
kai gime trecias vaikutis, buvo labai aisku, kad tai paskutinis mano vaikutis (uz teti garantuoti negalu :))
jauciau, kaip pati pasikeiciau, nes per 10 metu ir gime vaikuciai, tai didziausias skirtumas man paciai yra energijos lygis, jeigu su pirmu vaiku, kai jis buvo vienoks, pati visur karsciausi, laipiojau, ir tt, tai su treciu jau gerokai reciau, aisku, visada zuja du didesni, tai kartais mamos maziau ir reikia. nors gimdziau 37-38m., jauciau, kaip gerokai ilgesni buvo atsistatymai po gimdymo, sveikatos, kuno, na, kuno jau tik sportas ar operacijos matyt galetu koreguoti. ir profesinis gyvenimas, cia sunkiausia ir skaudziausia dalis, kuria noriu pataisyti, gal turesite kokiu izvalgu.
pries vaikus visa laika dirbau. su pirmu pabuvau 1.5 metu namuose ir isejau dirbti pusei dienos, buvo idealu. Su antru pabuvau 1 metus ir dirbau 60%, t.y. tris dienas per savaite, buvo neblogai, paskui uzejo covid., taip vaikuti ir praauginau iki 4.5 metu namuose.
kai pradejau lauktis trecio vaikucio, darbe pasigirdo juokavimu per pietus su kolegomis "tu pas mus cia nebedirbsi", "spek kelintas jai vaikas". tiesa, cia ne Lietuvoje, o salyje, kur motinystes atostogos yra 14 savaiciu. tai kad ir kaip tai buvo nelegalu taip kalbeti, paskutine motinystes atostogu diena sulaukiau skambucio, kad darbo santykiai nutraukiami. buvo labai skaudu, vaikui vos trys menesiai, ismoku jokiu, darbo nera arba susirasti nauja su kudikiu ant ranku tikimybe labai maza.
tada susiradau kita darba, sudeliojom gera plana su vaiku prieziura, ir isejau dirbti, kai mazajai buvo 10 menesiu. per stebukla ten nepaklause, kiek turiu vaiku ir kokio jie amziaus, nors to neslepiu, bet per darbo pokalbius pati nesakau, jeigu neklausia, nes esu ne karta sulaukusi tokiu visokiu sypsenu, kai pasaki, kad turi tris vaikus, ir maziausiam nera metuku. Ten buvo daug zadanti pozicija, nauja komanda ir puikus vadovas, deja po 5 menesiu ta vadova atleido, ir puse imones darbuotoju, tarp kuriu, pradirbusi metus patekau ir as. Tiesa, kai pradejau dirbti siame darbe buvau labai motyvuota ir nusprendziau dar istoti i EMBA (turiu magistra, ir kitu diplomu ir norejau tarptautines EMBA programos, kuria is baigiau simet). Baigiau jau budama bedarbe. Ir iki siol nerandu darbo. Is pradziu daug mokiausi, auginau vaikus namuose ir buvo neblogai, veiklos tikrai netruko :)) bet siuo metu jauciu,kaip sita sritis issikvepe, nors turiu daug darbines patirties, baigiau svieziausius bussines mokslus, kalbu keturiomsi uzsienio kalbomis, darbo paieska stringa, net nebezinau, ar as isvis moku kazka daryti. issiunciau jau simtus CV ir turejau vos kelis pokalbius, nosr visi dokumentai paruosti puikiai.
Jauciu tarsi kazkas(gal as pati) tarsi mane nuo kalbo virsunes nukabino i zemumas. Ir pasitikejimo pradejau drastiskai trukti. pradedu galvoti, kad esu nekoks pavyzdys vaikams, nes nesusitvarkau. zinoma, yra ir finasine puse, kai nedirbu, turime maziau resursu, o moketi reikia uz 3 ar 5 ir tai labai jauciasi.
tai va, vaikai yra laime, turime kuo pasidziaugti. tik ta profesine puse kazkur pakibusi ir kazkaip negaliu pamatyti sviesios perspektyvos..