Prieš mėnesį pagimdžiau išsvajotą, planuotą, ilgai lauktą vaikelį…
Visada maniau, kad būsiu nuostabi mama...jaučiausi tokia pasiruošusi...tokia savarankiška, susitvardanti, rūpestinga....tikėjausi, kad su ta diena kai atsiras mažylis aš jausiuosi pakylėta, mane užplūs motiniški jausmai, begalinė meilė ir džiaugsmas...
Bet to neatsitiko...
Be abejo, mano mažylis nuostabus, gražus ir visa kita...bet jaučiuosi prasta mama...nejaučiu malonumo būti mama...bandau įžvelgti bent vieną gerą dalyką būti mama ir tai ką randu tik tai, kad laukiu kol jis bent kiek paaugs ir bus galima su juo bendrauti. Viliuosi, kad galbūt kai jis išties į mane rankutes aš pasijusiu laiminga, nes dabar jaučiuosi kaip priremta prie sienos. Kiek prisiklausau - visi tokie laimingi augindami vaikus. Kiek motinų sako, kad joms būti mama pats nuostabiausias jausmas Pasaulyje, o aš to nejaučiu...nerandu kuo džiaugtis...
Mano mažiuką kankina siaubingi pilvo diegliai. Kartais taip klykia, kad tiesiog niekas nepadeda...išbandžiau visus metodus kiek patarinėjo daktarai ir pažystami. Sako, kad tie skausmai jam pasibaigs po 3 mėnesių, o aš laukiu nesulaukiu...mano diena prasideda nuo verkimo, pampersų keitimo, tada vėl verkimo, o vakarais prasideda toks žviegimas, kad kartais sunku susivaldyti pačiai neverkiant...mane net nervuoja kaip jis žindo krūtį..sakoma, kad tai taip pat vienas nuostabiausių jausmų, o man jis taip nukramtė krutinę, kad atsirado siaubingos žaizdos. Kviečiausi net žindymo konsultantę į namus, kad padėtų, bet niekas nepasikeitė...nusipirkau antspenius, su kuriais dabar beveik nebeskauda žindymo metu, bet vaikas taip neramiai valgo kai jam skauda pilvą...paima paleidžia, žviegia, tada vėl paima, vėl paleidžia, žviegia, kelias minutes normaliai pavalgo ir vėl verkia...naktimis toks valgymas tiesiog per nervus eina...vieną naktį jis taip sukiodamas galvą žįsdamas net per antspenį padarė dar vieną žaizdą ant krūtinės...tai tiesiog varo į neviltį...
Vieną dieną norėjau pasiguosti vyrui, kaip man sunku...jis, be abejo bandė mane paguosti, bet man labiausiai įstrigo jo žodžiai :“turi suprasti, juk tu dabar motina...“ ir tai man dar dabar širdyje kaip priekaištas...pradedu kaltinti save, kad iš viso užsinorėjau vaiko...
Aš stengiuosi būti kuo ramesnė...darau viską, kad tik vaikui būtų gerai...sūpuoju, dainuoju jam, kalbuosi su juo...darau viską ką tik galiu...bet jaučiuosi bloga motina, nes nejaučiu jokio malonumo...džiaugiuosi kai jis miega...kartais pagalvoju, kad jis nusipelnė geresnės mamos nei aš...tokios, kuri džiaugtųsi būdama mama....
Būna, kad kartais taip supykstu ant vaiko...o tada pradedu pykti pati ant savęs, kad taip darau...tas kaltės jausmas mane ištisai persekioja...jaučiuosi niekam tikusi...
Galvoju, kad tikriausiai tai vadinama pogimdyvinė depresija.. Norėčiau sužinoti gal kam iš jūsų, mamytės, buvo užplūdusios tokios mintys? Ką jūs apie tai manote? Suprantu, kad daugelis tikriausiai pasmerks mane, bet man tikrai įdomi jūsų nuomonė...

- Straipsniai
- Vaiko sveikata
- Vaikų vardai
- Vaiko maitinimas ir mityba
- Kūdikio ir vaiko priežiūra
- Sauskelnių ir puoduko reikalai
- Vaiko higiena
- Vaiko auklėjimas
- Vaiko kalbos raida
- Vaiko miegas
- Žindymas
- Vaiko intelekto ir gebėjimų raida
- Vaiko emocinė raida
- Fizinė ir motorinė vaiko raida
- Meningokoko B skiepai