Nežinau nuo ko pradėti, gal pradėsiu nuo to, kad kiek save atsimenu, sakiau, kad vaikų NIEKADA GYVENIME neturėsiu. Man tai buvo tolimas ir protu nesuvokiamas sprendimas savo noru jų turėti. Mane jie visi erzina ir nervina. Man vaiko amžius baigiasi, kai į jį galima žiūrėti kaip į normalų asmeni gal nuo 16 metų. Man motinystė niekada nekėlė nei lašo šiltų jausmų, gimdymas buvo beprasmas pasiaukojimas, dėl neaiškių priežasčių.
Galiausiai as laukiuosi 9 savaites... Lankė daug minčių... Juk ka tik su suzadetiniu padaveme pareiškimus tuoktis pi metų, vaikas čia visiškai į planus netelpa. Beje vestuvės brangus malonumas, o dar cčiaia ir vaikas... Bet nusprendziau gimdyti, nežinau dėl ko, gal kad reikia prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Pasakykit kaip aš jį galėsiu mylėti, kai manyje taip neapykantos viskam kas su tuo susiję???
