2021.01.11 17:59 (prieš 5 m.)
Kokios jūs šaunuolės, jūs įkvėpėtė mane vėl tikėti, nors tikėjimo neliko daug....
Per dvejus metus du nesivystantis nėštumai abu nutrūko 11 savaitę. Su pirmu nėštumu kraujavau, skaudėjo pilvą, gulėjau patologiniame skyriuje, tačiau žinia, kad praradau savo kūdikį prilyginu didžiausiam skausmui kokį gyvenime esu patyrusi, po metų vizitų pas psichologus bei genekologus išdrįsau pasvajoti apie antrą mažylį. Šį kartą nėštumas buvo idealus neskaudėjo, ne kraujavau, pastoviai lankiausi pas gydytojus, atlikau visus galimus tyrimus, gėriau vitaminus
tačiau antras kartas apsilankymas pas genetikus šįkart vyras negalėjo laikyti manęs už rankos, kai išgirdau tą žinią, tačiau, kaip žinodamas tą dieną jis buvo šalia ir laukė už durų. Genetikės žodžiai, kad negali manęs pradžiuginti ir skausmas, kurį jau pažinojau. Vyrui nereikėjo pasakyti, jis pamatė iš mano akių. Šįkart po dar vienos abrazijos kūdikio tyrimai išsiųsti... Dabar tik laukimas.... Ir ilgas kelias svajonės link..... Padeda tik tikėjimas, kad aš tokia ne vieną ir viltis, kad viską padarysiu, kad vieną dieną laikyčiau jį rankose......