2018.11.27 11:51 (prieš 5 m.)
Aš neplanuotai pastojau 20-ties, bestudijuodama pirmame kurse. Su tuo vaikinu normaliai net nebuvom pora, patyriau daug spaudimo darytis abortą, suvokiau kad ir mokslų nebaigsiu, ir tėvus nuvilsiu, ir vienai teks auginti tą vaikelį, vargti vargus. Todėl pasidariau abortą. Pradžioje jaučiau palengvėjimą, bet paskui savijauta buvo šlykšti, kaltinau ir save, ir tą vaikiną. Sapnuodavau tą negimusį kūdikėlį, graužė sąžinė, jaučiausi padariusi didžiausią nusikaltimą. Po kokio pusmečio atsigavau, nors niūrios mintys vis aplankydavo, bet judėjau į priekį. Baigiau mokslus, įsidarbinau, po 5 metų nuo aborto atlikimo susipažinau su savo būsimu vyru, man buvo 25-eri. Vyras 10 metų vyresnis, trokštantis tikrumo santykiuose, norintis šeimos. Todėl ilgai nedelsėm, greit apsigyvenom drauge, pradėjom planuoti vestuves. Atšokę vestuves, kaip ir planavom, kibom į darbus dėl šeimos gausinimo. Pastoti nesisekė kažkur 8mėn, galiausiai kreipiausi į specialistus tyrimams. Tiesa, jų taip ir neatlikom, nes nėštumo testas galiausiai buvo teigiamas. Tiek laimės ir gerų emocijų buvo! Tiesa, neilgai teko džiaugtis. 7 nėštumo savaitėje pradėjau gausiai kraujuoti, nuvažiavus į ligoninę paaiškėjo, kad jau nieko padaryti nebegalima, vaisius žuvo ir įvyko savaiminis persileidimas. Šitą nelaimę priėmiau kaip atpildą už tai, ką padariau prieš 5 metus. Kaip sakoma karma egzistuoja. Nepaisant to, dar po 3mėn vėl pasijutau nėščia ir štai jau eina 35 nėštumo savaitė, dar geras mėnuo ir pagaliau turėsim išsvajotą kūdikį.
Moralas toks, kad esam savo likimo kalviai. Nepaisant visko, jei laiką atsukčiau atgal, vis tiek negimdyčiau 20-ties.
