Dreammm parašė:
Dabar vėlesniu nėštumu jau nieko nenustebinsi, ankščiau gal ir taip, o dabar ir medicina pažengusi ir nieko blogo nematau 30+ gimdyti, jau subrendusi, pakantesnė ma…
Kadangi mano darbas su žmonėmis, įskaitant vaiko-tėčio/mamos duetą,m ar visą šeimą, tai tikrai pastebiu teigiamų vyresnės tėvystės pusių. Tai liečia ir tėčius. Nesvarbu kelintas vaikas šeimoje (kad ir pirmas vienintelis), bet vyresni kaip 30 m tėvai yra ramesni. Pateiksiu situaciją. Gydytojas apžiūri 3-4 mėn kūdikį ir paprašo jį išrengti. Jauni tėvai kažkodėl panikuoja (ypač super jauni, iki 20 m). Net jeigu ir ne pirmas vaikas. Drabužėlius rengia paskubomis, kartais atrodo, kad tiesiog nudrąsko nuo vaiko, bele kaip, sumeta į krūvą. Tėčiai dažniausiai stovi šone pasimetę. Pagrindinis vaidmuo - mamos. Mama viskuo domisi, mama visko klausinėja, mama žino visą informaciją apie vaiką (kiek valgo, valgo MP ar mišinukus ir kokius, kiek tuštinasi, kaip tuštinasi, kiek miega). Vyresnėse porose absoliuti ramybė. Vaiką gražiai nurengia, drabužėlius padeda šalia tvarkingai sulankstytus arba paduoda kitam, kad palaikytų. Dažnai vaiką nurengia būtent tėtis. Jis domisi viskuo, užduoda klausimus, jis viską žino apie savo vaiką. Iš pradžių galvojau, kad čia tik dėl to, kad vyresnėse porose būna ne pirmas vaikas. Na maždaug - patirtis, todėl tokie ramūs. Bet paskui pamačiau, kad ne. Ateina tėvai per 40 metų su pirmagimiais. Ir ta pati olimpinė ramybė, kantrybė. Išimčių, aišku, būna visur. Teko susidurti su nepilnamečiais ir super šauniais tėvais. Bet imant plačiai, tai vyresni tėvai tikrai visomis prasmėmis brandesni ir labiau pasiruošę tėvystei. Iš kitos pusės - pagalvoju apie save prieš 10 metų, t.y. 26 m. Juk jau ir ne mažvaikė buvau. Bet galiu atvirai prisipažinti - trūko brandos. Visko norėjosi, nuolatinis lėkimas ir atrodė baisu kažko atsisakyti. Toks nenormalus maksimalizmas. Reikėjo būtinai visur ir su visais tūsinti. Erzindavo svetimi vaikai ir jų kaprizai. Buvau tokia truputį pikta teta
kai tuo metu mano vyrą maži vaikai tiesiog dievino. Dabar jaučiuosi kitaip. Atsirado kažkoks vidinis noras nusėsti, atiduoti save kitam. Nesu išprotėjusi dėl svetimų vaikų, nepradėjau baliuose su jais žaisti, bet nebėra ir taip, kad erzintų. Atėjo kažkoks momentas, kai nebijai prarasti linksmų akimirkų. Ai, nenuvažiuosiu pas kažką į gimtadienį pašvęsti - nu ir dzin. Taip, esu prie “senų” mamų. Anksčiau tai reiškė rimtas rizikas tiek sau, tiek vaikeliui. Dabar medicina pažengusi tiek, kad ir vyresnės mamos pagimdo sveikus gražučius leliukus ir visai nesunkiai