Pastojimas po ekstrinės kontracepcijos?

Komentuoti
  1. Berniukas 6 m. 5 mėn.
    Berniukas 8 m. 5 mėn.
    Berniukas 15 m.

    2019.01.21 00:42 (prieš 5 mėn.)

    Sudėtingas sprendimas. Aš prieš daugiau nei 15 metų išgyvenau tapati. Mokinė, dar net nepilnametė. Prisidirbau, baisu ir sunku buvo. Pas gydytoją nuėjus turėjau rimtą pokalbį. Kas privertė apsispręsti, kai ji man pateikė galimus scenarijus. Galiu daryti išvalyma, gerai jei santykiai atlaikys, tai ateityje jei ir negalėčiau vaikų susilaukti jis suprastų ir palaikytų. Tačiau jei issiskirtume ir ar isdrisciau tai papasakoti kitam vyrui? Ne kiekvienas vyras tai suprastų. O jei geras vyras, tai ir svetimi vaikai ne bėda. Na ir išsipildė praktiškai viskas. Pagimdžiau, baigiau mokyklą. Su vaiko tėčiu gyvenimai išsiskyrė. Turiu kitą vyrą, kuris nesuprastų valymo ir jam gebėjimas susilaukti vaikų Lb svarbus. Vaikas neisskirtas, mylimas kaip ir savi. O svarbiausia koks jis geras sūnus! Geresnio negalėčiau ir tikėtis. Net nesitiki, kad jau toks didelis. o atrodo tik neseniai bijojau, pajaučiau pirmuosius judesius, galvojau net apie vaikų namus kol atsistosiu ir galėsiu pasirūpinti. Bet gimus ir šeima padėjo ir svarbiausia kiekvienam žingsnyje nesijaučiau viena! Jis mano stiprybė, mano gyvenimas, kai itin daug sunkumų buvo.

    34
  2. 2019.01.21 07:14 (prieš 4 mėn.)

    Lūšiukė parašė:
    Sudėtingas sprendimas. Aš prieš daugiau nei 15 metų išgyvenau tapati. Mokinė, dar net nepilnametė. Prisidirbau, baisu ir sunku buvo. Pas gydytoją nuėjus turėjau rim…

    Pritariu Jums. Netyčiukai - Dievo dovana. Tos, kurios juos turi, tikrai supras, apie ką aš. Mano antrasis sūnus irgi netyčiukas. Nors saugojomės, bet kai sužinojau, kad pastojau, buvo lengvas šokas. Nuėjau ir privačiai, ir pas savo ginę. Svarstyti apie abortą net nemaniau. Vyrui irgi buvo šokas, bet labai greit šoką pakeitė džiaugsmas. Beje, tuo metu mokiausi VU, turėjau dukrytę 9 mėnesių ir dar dirbdavau vakarais ir savaitgaliais. Lengva nebuvo, bet kai darai, tai padarai, o paskui ir gera, kad sugebėjai tai. Tas mūsų netyčiukas yra geriausia dovana, nes kasdien apkabina, myluoja, daug komplimentų pažeria, yra ne pagal.amžių dėmesingas, protingas vaikas. Dabar net neįsivaizduoju gyvenimo be jo. Po jo pastojau vėl. Deja, bet buvo visko. Man širdis plyšo, nes norėjau gimdyti, vyras priešinos, nes dar nespėjom atsistot ant kojų. Visada maniau, kad persileidimas tai ne abortas. Tikrai išgyvenčiau šią patirtį lengviau, nei moterys išgyvena po aborto. Deja, deja... visas stresas ir nervai padarė savo, įvyko persileidimas. Jūs net neįsivaizduojat, kaip visa tai man kirto per smegenis. Nes, net ir esant tam stresui kasdien aplink mane, su kiekviena sekunde mano smegenys vis labiau prisileido mintį, kad tas vaikelis turi gimti. Niekad nepamiršiu, kaip dieną prieš tą skausmą, supratus, kad visgi, nepaisant ir vyro prieštaravimų, ir visko, kas bus sunku, aš noriu jį išsaugot, šokau pasiėmus savo sūnų netyčiuką ant rankų kambaryje, dukrytė lakstė aplink, dainavom visi, ir buvo taip gera, nepaisant visų kalbų apie pinigus, namus, mašinas, darbus, studijas, nes suvokiau, kad viskas gyvenime priklauso nuo noro ir manęs pačios. Pinigai uždirbami.. bet kitą dieną įvyko persileidimas, pradėjo teplioti šviežiu rožiniu krauju.. klykiau kaip pašautas žvėris, draskėsi visas mano vidus. Vyras nuvežė į priėmimą, užverktom akim bandžiau su viltim monitoriaus ekrane pamatyti tą žirniuką... ginė labai rūpestingai jo ieškojo apie 20 minučių.. liepė nueit į wc, gal skysčiai ir kraujas trukdo surasti. Nuėjau. Deja, ten manęs laukė dar vienas smūgis, kai nusišlapinus ir nusivalius, ant popieriaus tiesiog iškrito mano mažas 8 sav žirnis... niekada gyvenime to vaizdo nepamiršiu. Kaip mane vyras įtikinėjo, kad reik darytis abortą, kad ten dar nieko nėra, deja, bet ten jau buvo, ir galūnės, ir galvytė, ir širdelė... tas vaizdas sukrėtė tiek, kad metus laiko aš buvau kaip nesava, žliumbiau kiekvieną dieną. Gyvenimo finansai ėjo geryn. Mokslai baigti, automobilis, rodos, svajonių, nupirktas, būstas įsigytas, kelionės, darbe algos pakeltos... galvojat, kas nors man dėl to buvo geriau? Nebuvo to jausmo, kaip tą dieną, kai šokau... nors tada viso to nebuvo, gyvenom kukliai, bet tada aš gyvenau. Neplanuotasnestumas.lt rašiau, ėjau net pas jų psichologę.. patikėkit, tų metų atsimint nenoriu... vyras net galvojo, kad man prireiks jau ne psichologės, o psichiatrų. Kol finale atėjo nušvitimas - kol to skausmo nepakeis kitas kūdikis, man gyvenime nemieli jokie turtai.. po metų vyras suprato, kad nebuvo tas vaikas tokia tragedija, pastojau jau su planu abiejų. Ir nors visą nėštumą jam buvo sunku pripažinti, kad bus jau trys vaikai, gavo darbe spaudimą iš kolegos vieno, koks jis nevyriškas, kaip pasiduoda "bobos" užgaidoms, visada sakydavo, kad trečio jis nenorėjo, jis bus dėl manęs. Pamatytumėt jūs dabar tą mano vyrą, ir jo santykį su tuo "nenorėtu" vaiku. Abu švyti iš laimės viens kitą pamatę, myli jis visus, ir tą planuotą dukrytę, ir tą netyčiuką antrąjį, ir tą mano "užsigeistą" ir visai mums "nereikalingą" trečiąjį... o mokslai pas abu baigti, turim jau dvi prabangias mašinas, gyvenam 120 kv. m. kotedže, kas vasarą vykstam atostogauti, galim sau daug leisti, gyvenam bene geriausiai iš mūsų draugų. Ir, gyvenimo šposai - turėsim ketvirtą stebuklą. Nei kiek neabejoju tuo, jog materialinė gerovė mums su kiekvieno vaiko atsiradimu tik gerėjo. Ir po to persileidimo supratau, kad išgyventi abortą būtų ne man.. kol nesusiduri su realybe, viskas atrodo logiška ir paprasta, bet kai susiduri, suvoki, kad anaiptol nėra taip lengva, kaip galvojai. Tas skausmas man likęs visam gyvenimui, iki dabar ašaros krenta prisiminus išgyvenimus. Todėl nuoširdžiai linkiu gerai apsvarstyti savo žingsnį darytis valymą, vien dėl savęs, dėl to, kokia gali būti emocinė, psichologinė būsena, nes vyrams lengviau, jie to neišgyvena, jų niekas nedrasko, jie nekraujuoja, ir jų niekas negramdo. Jiems, ateityje, nereikės pas ginekologus pasisakinėti, kiek abortų atlikta, nereikės kankintis su dvejonėm, o kas, jei būčiau to nedarius.. tikrai nuoširdžiai siūlau apsilankyti pas neplanuotasnestumas.lt psichologus, aptarti visas emocines būkles, visus už ir prieš, apailankyti dviese su draugu. Taip pat pasisakyti ir mamai, o gal tėčiui, jei su juo santykiai geresni, kaip, pvz, mano atveju. Ir galų gale, pabūti vienai su savim, ir pačiai apmąstyti, ko iš tiesų npri pati, ir tik tada, jei nebus nei menkiausios dvejonės nei smegenyse, nei širdyje, ryžtis tokiam žingsniui kaip valymas. Jei turi bent menką abejonę, nuoširdžiai patariu, iš patirties, nors turėjau ne abortą, o persileidimą, bet neženk to žingsnio, kol nesi tvirta 110 proc..

    29
  3. Berniukas 6 m. 6 mėn.

    2019.01.21 09:12 (prieš 4 mėn.)

    Little_surprise parašė:
    Pritariu Jums. Netyčiukai - Dievo dovana. Tos, kurios juos turi, tikrai supras, apie ką aš. Mano antrasis sūnus irgi netyčiukas. Nors saugojomės, bet kai sužinojau,…

    Bet žinokit nėra tas pats, kai nori to kūdikio ir netenki ir kai jo nenori pati. Aš po abrazijos taip pat blioviau, jaučiausi tuščia, išgramdyta, apgauta - juk jau ir darbe buvau pranešus, kad laukiuos, ir visiem aplinkiniam... O trečio nenorėjau visa dūšia net gėda, bet aš gulėjau karštoj vonioj, tampiau vaikus, vežiojau juos rogėse, su jais bėgiojau, nes... o gal... bijojau, kad jo nemylėsiu... ir galvoju, kad nebūtų buvę tų kruvinų ašarų, jei būčiau nusprendus kitaip. Gal aš tiesiog nesu jautrus žmogus. Plius vaikus auginu praktiškai viena, vyras beveik nepadeda. Žinoma, kai dabar žiūriu į savo šypsniuką, neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip. Ir nemylėti jo neįmanoma

  4. Princesytė 1 m. 8 mėn.
    Princiukas 11 m. 7 mėn.
    Princas 14 m. 6 mėn.

    2019.01.21 14:30 (prieš 4 mėn.)

    Linkiu Jums nepadaryti klaidų

    2
  5. 2019.01.21 14:36 (prieš 4 mėn.)

    Jei jūsų mamai- klaida, tai dar nereiškia, kad kitai moteriai, tai nebus išsigelbėjimas.

    5
  6. Princesytė 1 m. 8 mėn.
    Princiukas 11 m. 7 mėn.
    Princas 14 m. 6 mėn.

    2019.01.21 15:49 (prieš 4 mėn.)

    A ir G parašė:
    Jei jūsų mamai- klaida, tai dar nereiškia, kad kitai moteriai, tai nebus išsigelbėjimas.

    Tai vat tą ir norėjau pasakyti, kad vienu momentu išsigelbėjimas atrodo, o po daugelio metų - pripažįstama kaip klaida

    3
  7. Berniukas 6 m. 6 mėn.

    2019.01.21 16:12 (prieš 4 mėn.)

    m a m a parašė:
    Tai vat tą ir norėjau pasakyti, kad vienu momentu išsigelbėjimas atrodo, o po daugelio metų - pripažįstama kaip klaida

    Bet po daugelio metų daug ką vertini kitaip... Jokiu būdu nesu už abortą, jei tik jo galima išvengti, bet yra visokių situacijų. Iš tiesų, pritariu tai nuomonei, kad ne visos gailisi. Gal kažkuri ir po daugelio metų pagalvoja, kad tai buvo geriausias sprendimas. Tiesiog filosofuoju

  8. 2019.01.21 16:58 (prieš 4 mėn.)

    Gugugu parašė:
    Na viska rytoj ir išsiaiskinsiu☺️

    Kaip sekesi, kokie rezultatai?

    4
  9. 2019.01.21 17:43 (prieš 4 mėn.)

    smile_iuke parašė:
    Kaip sekesi, kokie rezultatai?

    Nestumas dar per mazas, man tik 4sav. Tai sake lyg mato kazkoki seseli bet nenori aklai valyti, reikia kad bent 1cm dydzio vaisius butu. Gydytojas papuole labai fainas, viska profesionaliai paaiskino ir nuramino tikrai tai dabar eisiu tik po savaites

    1
  10. 2019.01.21 18:49 (prieš 4 mėn.)

    Gugugu parašė:
    Nestumas dar per mazas, man tik 4sav. Tai sake lyg mato kazkoki seseli bet nenori aklai valyti, reikia kad bent 1cm dydzio vaisius butu. Gydytojas papuole labai fai…

    Aš dar linkiu per tà laikà pasikalbėti su mama ir ramiai priimti sprendimà. Abiem atvejais bus sunku, tik skirtingas tas sunkumas. Laikykitės ❤️

    3
Žinutės parašytos:

Naujas komentaras