2022.05.29 01:39 (prieš 1 mėn.)
Pirma ir skaudziausia pamoka kuria ismokau gyvenime, ta niekada nesistengti niekam
itikti ar kazkaip dirbtinai (tuo netikint) patikti. Kai buvau jausnesne, abituriente, kiekvienas vaikinas ir klasiokas mane kritikavo del mano svorio (pasirodo, buvau apkuni, nors as veidroi saves taip nemaciau) todel emiau badauti, laikytis idiotisku dietu. Kai sulieknejau iki tol, kol sviete mano sonkauliai, emiau visiems patikt, visi norejo draugauti su manim, susipazint. Tada supratau, kad visgi, daugelis zmoniu pirma myli ir pastebimi tik akimis, visiskai nepaisydami vidinio grozio. Ne. As nezadu mesti svorio, nes man jis tinka ir patinka, ne, as nezadu del jo nei badaut nei kazkaip stengtis jam
itikt, kad jis mane myletu del mano isvaizdos. Mane ne del to verta mylet. Man absoliuciai dzin, jei mano vyras salia manes negeis del to, kaip atrodau, sakys, kad esu negrazi, as tikrai, neabejotinai galvociau ka su tuo daryt. Ir tai tikrai nebutu sprendimas, man zutbut mesy svori. As priimu ir myliu save, uz viska ka padare mano kunas, as ji gerbiu ir myliu. Plius, man prasiskyre pilvo raumenys 5 cm ir 1,5m zindymo pasikeite krutine. Jeigu mano vyras negali suprast tokiu kuno pokycio, tada jis idiotas.
Is tikruju nezinau kodel dabar parasiau sita monologa.
Dabar isgyvenu kazkokius vidinius perversmus, ir inirtingai galvoju apie savo gerove. Nezinau, jauciu pribrendau pokyciams.
tik nezinau kaip ir nuo ko pradet.. Atrodo, skyrybos neiseitis, bet kaip tada but laimingai santuokoj, kuri pasirodo nera tokia, kokios tikejaus? Ir vyrs netoks?
Kovoju su savim del to, kas galbut as per daug reikli ir isisvajojus buvau. Nzn. Padrikos mintys.