Sveiki, išgyvenu tikrą sumaištį namuose, o dar labiau - galvoje ir širdyje. Su vyru susituokę 3-jus metus, kartu gyvename beveik 8-eris. Santykiuose būdavo visko - ir gražaus laiko ir barnių, kurie, tiesa, ilgai neužsitęsdavo. Vyras visada būdavo linkęs patylėti, dažnai atsiradus problemom tiesiog pratylėdavo ir vėl kuriam laikui viskas būdavo kaip ir gerai. Bet problemos neišsisprendė ir nedingo, o tik gilėjo ir atėjus eiliniam barniui viskas prasiveršdavo dar smarkiau. Jau prieš vestuves susipykus išgirsdavau, kad nieko gero čia nebus. Ir po vestuvių per rimtesnius barnius tai pasikartodavo. Ir vis pridurdavo, kad mes skirtingi, su skirtingu požiūriu ir pomėgiais. Na, taip, neesam sulipę 24 val per parą, aš nemažai dirbu, jis - taip pat. Laisvu laiku sugalvodavom kokių pramogų, keliaudavom. Nebuvo taip, kad kas sau. Vaikučių turėti jis niekada nedegė noru, tačiau ir nesipriešino. Prieš metus pradėjom planuoti. Rimtesnio stengimosi buvo gal 4 mėn. Nekibo. Pradėjau darytis visus tyrimus, išsityrė ir jis. Su juo viskas tvarkoje, o man reikėjo "remonto". Po laporoskopijos žinios kaip ir neblogos, kol neatliko sueities testo, kurio diagnozė - imunologinis nesuderiniamumas.(P.S.Tuo pačiu padarė ir IUI). Po šios diagnozės viskas ir prasidėjo - vyras linkęs skirtis, nes neva, net gamta yra prieš mus ir net ji parodo, kad mes skirtingi. Aš gilioj nevilty, kad susidūrus su nauja problema jis "deda į kojas". Kalbėjau apie IVF, kad šiuo būdu mum gali pavykti. Tuomet gavau atsaką, kad, o kas bus jei vaikučiui kas negerai su sveikatėle ar aš pati numirsiu begimdydama. Paprasčiau tariant, kam tas IVF. Natūraliai bandyti galime, bet tikimybė maža, o anot jo, jis jaučia psichologinį spaudimą, kad seksas virsta į gamybos procesą, kad kas mėnesį reikės atlaikyti mano virkavimus, jog ir vėl nepavyko.
Protas tvirtai taria, kad turbūt tikrai ta diagnozė ne šiaip sau, bet širdis - kad reikia kovoti už savo santuoką ir savo žmogų. Jis, kaip vyras, tikrai geras, stengiasi dėl manęs, kad būčiau laiminga, kad mums visko užtektų, nepriekaištauja, kad vakarienė nepadaryta ar namai neprasiurbti. Aš jį nuoširdžiai myliu ir kasdien juo džiaugiuosi, kad jis yra mano vyras, bet viskas yra gerai, kol gerai. O jei tik kokia problema ar ginčas, prasideda bėgimas nuo jų. Šis pasirinkimas mane varo į neviltį, ar visgi bandyti klijuoti šiuos santykius ar susitaikyti su jų pabaiga. Prisiruošiau pas psichologę, bet iki konsultacijos dar marios laiko, o galvos ir širdies karas vyksta pastoviai...
Vaikas
paskui susitaikėm su mintim, kad darysim IVF kitamet, o jei nebus vaikų, tai nebus. Nusipirkom namą bendrą, įsikūrinėjam dabar. Nei karto vyras nepasakė, kad gal reiktų skirtis. Aš esu kelis kartus paminėjus, kas iš meilės negaliu jo laikyti, nes negaliu pastoti. Kad susiras tą, kuri pagimdys jam vaiką. Tai jis tik sakydavo: baik kalbėt tokias nesąmones, man tavęs reikia. Būsim be vaikų, juk laimingi esam ir be jų.
nei karto vyras nieko nepasakė, nes jis lygiai taip pat norėjo ir nori. Ir viską bandė su manim kartu. Tik kad nepavyko 
