zosyte-Vilnius parašė:
jeigu pykti laiku nesustabdai, jis auga. ir jei ima gailetis saves, kaip jo mama nesupranta, tas gailestis auga. as taip ne karta snekuosi su dukra.
Ribos tikrai yra, ir jei jau pasakyta, kad negalima, tai savo zodzio ir laikausi, kad ir kaip bebandytu pasiekti savo. Ir ji visada to mokau, kad reikia laikytis duotu zodziu, pazadu. Sodinu ir ant kedutes ir i kita kambari vedu pabuti, kol nusiramins. Dazniausiai pats atsipraso, kai kada primenu, kad reikia atsiprasyti. Pagarbos mokau ne tik mamai, teciui, bet ir visiems aplinkiniams, net daiktams, kurie ji supa.
Siandien vel tokia istorija. Svetaineje ziuriu televizoriu, jis bando i maza priekabyte ikisti masinyte, ji akivaizdziai per didele, matau, jau , kad judesiai darosi tokie nervingesni, bandau uzbegti ivykiams uz akiu, pasiulau susirasti kita masinyte, mazesne, nes si didele ir vargiai ar tilps. Aisku, nieko negirdi, gruda jau vos ne drebedamas. Viskas baigiasi tuo, kad uzsimoja mesti jau kur papuola, bet istarus, "tik nemesk, sulus" uzcypia ir isrekia "kad neieskos jokiu mazu masinyciu" ir pribeges spiria man i koja. Nesitikejau kazkaip, kad bus taip skaudziai, susaukiu "Aiii" ir jis matyt issigandes pradeda verkti ir pribeges apsikabina.
Miyuki parašė:
Tikrai paprasykite siuntimo pas neuropsichologa matomai jis kazko nori ir negauna is jusu jai jus galiausiai tampate pykcio objektu...as nesneku apie meile ir …
piesiame, tik jo tie piesiniai buna visokiu spalvu ratai, arba pasideda koki daikta ir ji apibrezia, o tada ivardina, kas cia.