Sveikos, mes su vyru taip pat jau daugiau kaip 5 metus keliaujame per nevaisingumo kelionę, tiesa dėl finansų, vis įsiterpia pertraukų planavime, tikriausiai mes ne vieninteliai tokie... Ir tikrai norėtųsi kompleksiškesnio požiūrio į nevaisingumą patiriančias poras. Nesu aktyvi forumų dalyvė, bet pamačiusi šią temą pagalvojau sudalyvauti, nes jau kuris laikas man galvoje sukasi visa ši tema ir kaip ji visiškai nesvarstoma gimstamumo didinimo fone, kalbama tik kaip padėti tiems, kas turi vaikų, o tiems kas jų nori, bet negali susilaukti? Ir kažkaip galvoju, kad tikriausiai geriausia priemonė atkreipti dėmesį būtų peticija, kurioje aiškiai reikėtų suformuluoti ir išsakyti nuomonę šia tema ir reikalavimus, kuriuos mes patiriantys nevaisingumą turime, tikiu, kad tikrai daug porų ir ne tik porų pasirašytų. Su peticija būtų lengviau kreiptis į valdančiuosius ir lengviau atkreipti jų dėmesį, nes pasimatytų problemos mąstas, jei pavyktų surinkti daug parašų. Tiesą šią temą pasiūliau panagrinėti plačiau LRT žurnalistams, parašydam į LRT girdi, manau, kad jei turėtumėme ir peticiją, būtų dar stipresnis stimulas apie tai kalbėti viešai ir garsiai. Tad kviečiu aptarti čia, ko mes tikimės ir ko siekiame, o tada galėsime suformuluoti peticiją, jei reikės tai galėsiu padaryti aš. Tik tam, kad surinktume pakankamai parašų, reikės tikrai visų įsitraukimo platinant peticiją. 
Mano siūlymas būtų tokie punktai, bet prašau, duokit ir savo minčių, ir pasiūlymų, kartu galime sukurti stiprų ir įtaigų kreipimąsi:
1. Išplėsti valstybės finansinę pagalbą nevaisingumo gydymui. Įvertinti, kokios nevaisingumo diagnostikos, gydymo, medikamentų ir pagalbinio apvaisinimo išlaidos šiuo metu tenka pačioms šeimoms, ir nustatyti, kokia jų dalis turėtų būti papildomai kompensuojama valstybės lėšomis.
2. Užtikrinti, kad nevaisingumo gydymas būtų realiai prieinamas, o ne tik formaliai kompensuojamas. Vien tai, kad IVF paslauga yra kompensuojama, nereiškia, kad ji yra prieinama kiekvienai šeimai/porai. Reikia vertinti paslaugų prieinamumą nesusituokusioms poroms, vienišoms mamoms, eiles gdyymo įstaigose, paslaugų prieinamumą skirtinguose regionuose, kompensavimo sąlygas ir faktinę finansinę naštą pacientams.
3. Užtikrinti išsamų abiejų partnerių nevaisingumo ištyrimą ir gydymą. Nevaisingumas nėra vien moters problema. Vyro nevaisingumą gali lemti spermos gamybos sutrikimai, hormoninės, anatominės, urologinės ar genetinės patologijos. Todėl svarbu įvertinti, ar Lietuvoje vyrams užtikrinamas pakankamai išsamus ištyrimas, įskaitant urologinę, hormoninę ir genetinę diagnostiką, kai ji mediciniškai pagrįsta, ir ar nustačius patologiją sudaromos realios galimybės ją gydyti prieš pereinant prie pagalbinio apvaisinimo. Taip pat būtina aiškiai įvertinti, kurie vyrų nevaisingumo tyrimai ir gydymo būdai yra kompensuojami valstybės lėšomis, o už kuriuos pacientai turi mokėti patys. Ypač svarbu atsakyti, kaip sistema padeda vyrams, susiduriantiems su sudėtingesnėmis patologijomis, tokiomis kaip azoospermija, sunki spermatogenezės patologija ar genetiniai sutrikimai.
5. Užtikrinti prieigą prie šiuolaikinių nevaisingumo diagnostikos ir gydymo galimybių. Valstybės finansuojamas gydymas neturėtų apsiriboti tik pagrindinės IVF ar ICSI procedūros kompensavimu. Reikėtų įvertinti, ar pacientams Lietuvoje realiai prieinamos šiuolaikinės diagnostikos ir gydymo priemonės, kurios tam tikrais atvejais gali padėti nustatyti nesėkmingo gydymo priežastis, parinkti tinkamesnę gydymo taktiką ar sumažinti pakartotinių nesėkmingų bandymų skaičių.
6. Aiškiai reglamentuoti ir užtikrinti PGTA prieinamumą Lietuvoje. Svarbu ne tik tai, ar priešimplantacinis genetinis tyrimas gali būti kompensuojamas valstybės lėšomis, bet ir apskritai aiškiai apibrėžti, kokiais atvejais poroms Lietuvoje yra prieinami priešimplantaciniai genetiniai tyrimai, įskaitant PGTA, ir ar tokį tyrimą, kai jis nėra kompensuojamas, poros gali atlikti savo lėšomis. Pacientai neturėtų būti priversti vykti gydytis į užsienį vien todėl, kad Lietuvoje nėra aiškaus ir realiai prieinamo kelio pasinaudoti medicinos technologija, kuri yra prieinama kitose Europos šalyse.
7. Užtikrinti psichologinę pagalbą nevaisingumo gydymo metu. Nevaisingumo gydymas nėra vien medicininė procedūra. Ilgas gydymas, nesėkmingi bandymai, nėštumo praradimai ir nuolatinė nežinomybė gali turėti didelę emocinę kainą. Psichologinė pagalba neturėtų būti prabanga, kurią gali sau leisti tik turtingesnės šeimos.
8. Įtraukti nevaisingumo problemą į nacionalinę gimstamumo skatinimo strategiją. Jeigu valstybė investuoja į gimstamumo didinimą, turėtų būti vertinama ne tik tai, kaip padėti šeimai auginti jau gimusį vaiką, bet ir tai, kaip padėti vaikų norintiems žmonėms jų susilaukti. Dažnai problema yra ne tame, kaip užauginti vaiką, bet kaip jo apskritai susilaukti.
TV
