TV
Kai ilgą laiką nepavyko pastoti, kreipėmės į gydytojus. Mūsų mieste tokių specialistų nėra, todėl teko nuolat važinėti į kitą miestą – apie dvi valandas į vieną pusę. Tai nebuvo lengva, nes reikėdavo vis prašytis iš darbų, derinti vizitus. Tačiau vėliau supratau, kad tai turbūt buvo viena iš mažiausių problemų, su kuriomis mums teko susidurti.
Kai gydytojai pasakė, kad natūraliu būdu pastoti nepavyks ir reikės pagalbinio apvaisinimo,sužinojome dar vieną sąlygą – pora turi būti susituokusi. Tai tapo dar vienu papildomu apsunkinimu.Gerai, susirašėme greituoju būdu dėl tolimesnių procedų gydymui. Žinoma susituokėme, ne taip, kaip svajojome, nes svarbesnis tapo noras turėti galimybę tapti tėvais.Tačiau ir pats santuokos įforminimas užtruko, nes yra tam tikros procedūros ir jų terminai. O mums laikas buvo labai svarbus. Tie, kurie eina nevaisingumo gydymo keliu, puikiai žino, kad kartais užtenka vieno papildomo tyrimo, ciklo, gydytojo vizito ar kitų aplinkybių, kad procedūros nusikeltų dar kelirms mėnesiams. Stresas, nes žinai, kad ir čia Lietuvoje taikomi amžiaus ribojimai. Todėl laikas mums nebuvo tiesiog nepatogumas – jis buvo dar vienas veiksnys, kurį nuolat jautėme ir skaičiavome. Ir tebeskaičiuojame iki dabar.
Žinoma, ir pats santuokos įforminimas pareikalavo papildomų išlaidų. Nors viskas kaip ir minėjau buvo paprastuoju būdu, bet tai buvo išlaidos.Galbūt kažkam tos išlaidos atrodo nedidelės, tačiau mums tai buvo mūsų pinigai. Mes skaičiuojame savo finansus. Jau tada pradėjau suprasti, kad pagalbinis apvaisinimas iš tiesų nėra taip lengvai prieinamas visiems, kaip kartais gali atrodyti iš šalies. Net ir tada, kai pati procedūra yra kompensuojama, lieka daugybė papildomų išlaidų – kelionės, konsultacijos, tyrimai, vaistai,gydymas ir kitos nenumatytos išlaidos. Ir šiuo atveju kalbame ne apie kelis papildomus šimtus eurų. Galutinės išlaidos skaičiuojamos tūkstančiais. Už kompensuojamų procedūrų ribų, lieka daugybė dalykų, už kuriuos pora turi susimokėti pati. Ir ne kiekviena pora gali sau tai leisti.
Problemos:
1. Kompensuojami tik du pagalbinio apvaisinimo bandymai, o „kompensuojamas“ dar nereiškia, kad gydymas iš tikrųjų yra nemokamas
Kompensuojami tik du pagalbinio apvaisinimo ciklai. Tiems, kurie eina šiuo keliu, turbūt nereikia aiškinti, kaip mažai tai yra. Mūsų atveju per vieną kompensuojamą bandymą turėjome tik vieną embriono perkėlimą, deja nesėkmingai. Dėl to situacija tampa dar skaudesnė – iš dviejų kompensuojamų bandymų mums faktiškai liko tik vienas. Ir mes puikiai suprantame, kad jis taip pat gali baigtis nesėkmingai. O kas tada?
Trečias bandymas jau tampa mūsų pačių finansine atsakomybe ir gali kainuoti apie 10 000 eurų. Turbūt suprantama, kad ne kiekviena pora gali turėti tokią sumą. Daugelis šeimų jau turi būsto paskolas, kitus finansinius įsipareigojimus, todėl dar viena didelė paskola gali būti tiesiog nepakeliama arba apskritai nebeprieinama.
Tačiau čia atsiranda ir kita labai svarbi problema.
Pagalbinis apvaisinimas nėra procedūra, kurios rezultatą galima garantuoti iš anksto. Gydymo būdų, vaistų, jų dozių, stimuliacijos protokolų yra daug. Niekas iš anksto negali pasakyti, kuris būtent būdas konkrečiai porai bus tinkamiausias ir kaip į jį sureaguos moters organizmas.
Kaip mums sakė gydytojai, daug kas vyksta bandymų būdu. Vienai moteriai tinka vienas protokolas, kitai – visai kitas. Vienoms reikia keisti vaistus ar jų dozes, kitoms – koreguoti stimuliacijos schemą, atlikti papildomus tyrimus, procedūras ar taikyti kitokį gydymą.
Tačiau sistema leidžia išbandyti tik du kompensuojamus IVF ciklus.
Tai reiškia, kad per tuos du bandymus kai kurioms poroms dar tik ieškoma, kas konkrečiai veikia jų atveju, o galimybės bandyti toliau jau nebelieka. Tuomet porai iš esmės pasakoma: norite tęsti gydymą – mokėkite patys.
Ir čia atsiranda dar viena labai svarbi problema – nors gydymas vadinamas kompensuojamu, realybėje porai tenka padengti daugybę papildomų išlaidų.
Mes jau esame išleidę apie 4 000 eurų, ir į šią sumą net neįskaičiuoju įvairių papildų. Tačiau išlaidos nesibaigia vien vaistais ar papildais. Prie jų prisideda kelionės į kitą miestą, konsultacijos, tyrimai, papildomos procedūros, gydymas ir kitos iš anksto nenumatytos išlaidos.
Mūsų gydymo metu gydytojai nustatė, kad embriono perkėlimo atlikti negalima, nes pirmiausia būtina pašalinti gimdos polipą. Polipas buvo pašalintas, tačiau tuo gydymas nesibaigė – po procedūros ne kartą teko vykti papildomoms apžiūroms ir konsultacijoms. Šios konsultacijos jau nebuvo kompensuojamos, todėl už jas teko mokėti patiems.
Todėl kyla labai paprastas klausimas: jeigu sakoma, kad pagalbinis apvaisinimas yra kompensuojamas, kodėl šeimai vis tiek tenka išleisti tūkstančius eurų?
Jeigu valstybė nenori didinti kompensuojamų IVF ciklų skaičiaus, tuomet bent jau būtų galima siekti, kad tie du kompensuojami bandymai būtų kompensuojami iš tiesų maksimaliai, o ne tik formaliai. Tai leistų poroms sutaupyti dalį savo lėšų ir, jeigu pirmieji du bandymai nepavyktų, turėti bent jau finansinę galimybę už trečią bandymą susimokėti patiems.
Dabar susidaro paradoksali situacija: valstybė kompensuoja du brangius gydymo bandymus, tačiau dėl daugybės papildomų išlaidų šeima vis tiek turi išleisti tūkstančius eurų. O kai kompensuojami bandymai baigiasi, ne kiekviena šeima turi galimybę tęsti gydymą savo lėšomis.
2. Ribojamas ne tik bandymų skaičius, bet ir laikas.
Dar viena labai svarbi aplinkybė – amžiaus ribojimas.
Nevaisingumo gydyme laikas yra ypač svarbus. Procedūros gali nusikelti, vienas ciklas gali nepavykti, gali prireikti papildomų tyrimų, gydymo, pakeisti vaistus ar gydymo protokolą. Kartais tam tikras procedūras reikia atlikti tik po tam tikro laiko.Kiekvienas toks laukimas reiškia papildomai prarastą laiką.
Todėl vienu metu riboti ir moters amžių, ir kompensuojamų IVF ciklų skaičių yra ypač skaudu. Porai gali neužtekti ne pastangų ar noro gydytis, o tiesiog laiko ir finansinių galimybių.
Nevaisingumo gydymas nėra procesas, kuriame galima tiksliai suplanuoti, kiek laiko užtruks gydymas ir kiek bandymų prireiks.
3. Ribojamos galimybės įvertinti embrionų genetinę būklę, tačiau tuo pačiu ribojamas ir bandymų skaičius.
Dar vienas klausimas, kurio negaliu suprasti – kodėl ribojamas kompensuojamų IVF ciklų skaičius, kai tuo pačiu metu yra ribojamos ir galimybės išsamiau įvertinti embrionų potencialą?
Jeigu embriono genetinės būklės tyrimas nėra prieinamas arba jo atlikimas nėra pakankamai kompensuojamas, o porai skiriami tik du kompensuojami IVF ciklai, atsiranda rizika, kad viena iš nedaugelio suteiktų galimybių bus panaudota perkeliant embrioną, kurio genetinio potencialo iš anksto nebuvo galimybės įvertinti. Nekalbu apie garantuotą rezultatą. Mes puikiai suprantame, kad IVF nėra garantija, jog po vienos ar dviejų procedūrų būtinai gims vaikas. Kalbu apie galimybę bandyti ir apie tai, kad šeimai turėtų būti sudarytos kuo realesnės sąlygos pasinaudoti tomis galimybėmis.
Jeigu valstybė pripažįsta nevaisingumą kaip medicininę problemą ir sutinka kompensuoti jos gydymą, norėtųsi, kad sistema būtų sukurta taip, jog šeimos realiai turėtų galimybę gydytis, o ne tik formaliai gautų du bandymus. Tai yra ilgas ir sudėtingas gydymo procesas, kuriame kiekvienos poros organizmas reaguoja skirtingai. Kartais reikia keisti gydymo planą, išbandyti kitą protokolą, atlikti papildomas procedūras ir tik tada galima suprasti, kas konkrečiai tai porai yra veiksmingiausia.
Todėl norėtųsi, kad valstybės pagalba būtų ne tik formali, bet ir realiai suteiktų šeimoms daugiau galimybių pasiekti pagrindinį tikslą – susilaukti taip laukiamo vaiko.
Nuostabūs pasiūlymai. Tikrai su peticija galima kreiptis į LRT girdi! J_us_ ar galėtumėte sukurti tokią peticiją?
