Su vyru jau dvejus metus bandome susilaukti vaiko. Per tuos dvejus metus nė karto nemačiau teigiamo nėštumo testo. Nė karto. Dar net nepriėję iki IVF jau buvome išleidę apie 3000 eurų. Ne todėl, kad rinkomės kažkokį prabangų gydymą ar norėjome „greičiau“. Mes tiesiog ieškojome atsakymo, kodėl negalime susilaukti vaiko. Galiausiai išgirdau diagnozę – adenomiozė ir gimdos endometriozė. Kartu atsirado ir kitas sakinys: gydytojai rekomenduoja IVF.
Tada pirmą kartą iš tikrųjų supratau, ką Lietuvoje reiškia žodis „kompensuojamas“. Mūsų pirmasis IVF yra kompensuojamas, tačiau šiandien jam jau esame išleidę apie 5000 eurų. Jei šis pats gydymas visai nebūtų kompensuojamas, pagal mano skaičiavimus jis kainuotų apie 7000 eurų. Taip, valstybė dalį padengia. Bet kai šeimai už „kompensuojamą“ gydymą vis tiek reikia surasti 5000 eurų, labai norisi paklausti tų, kurie priima sprendimus: ar jūs tikrai manote, kad toks gydymas yra prieinamas eiliniam žmogui? Taip suprantu, kad galime eiti tarkim i Santariškes gydytis, bet renkuosi šiuo atveju gydytoja, kuriuo galiu tik pasitikėti, nes laikas ir sveikata taip pat žaidžia daug, santariškės nuo tų eilių ir per savo atlaidumą atbaido… todėl reikia rinktis privačią.
Ir juk sumokėjus tuos pinigus niekas nepasako: viskas, dabar jau laukite kūdikio. IVF tuo nesibaigia. Toliau laukia embrionų perkėlimai. Vienas FET mūsų atveju kainuos apie 750 eurų. Jeigu turime kelias blastocistas, teoriškai turime kelis šansus. Bet mano atveju „dar vienas bandymas“ nėra tiesiog dar vienas vizitas ir embriono įkėlimas. Dėl adenomiozės mano organizmą prieš perkėlimą reikia ruošti vaistais. Reikia blokuoti ciklą, vartoti stiprius hormoninius preparatus, sukeliama medikamentinė menopauzės būsena. Todėl jeigu vienas embrionas neprigyja, negaliu į kitą žiūrėti kaip į dar vieną loterijos bilietą. Tai reiškia dar vieną pasiruošimą, dar vieną gydymo etapą, dar daugiau vaistų, dar vieną hormoninį krūvį, dar 750 eurų už įkėlimą..
Ir būtent čia atsiranda baimė. Kai matai, kiek vaistų tenka vartoti, kiek kartų gali tekti iš naujo blokuoti organizmą ir kiek gydymo etapų dar gali būti priešakyje, pradedi bijoti ne tik to, kad nepavyks pastoti. Pradedi bijoti ir dėl savęs. Man kyla klausimas: o kas, jeigu po viso šito išlįs dar kitų sveikatos problemų? Kokia bus šito gydymo kaina man ne šiandien, o po penkerių, dešimties ar dvidešimties metų? Todėl man labai svarbus ir PGT-A klausimas. Kai kiekvienas nesėkmingas perkėlimas mano atveju gali reikšti ne tik nusivylimą, bet ir naują organizmo blokavimą, vaistus, šalutinius poveikius, laiką ir papildomas išlaidas, man sunku suprasti, kodėl neturėtų būti daugiau galimybių kartu su gydytoju individualiai spręsti, kokia taktika konkrečiai pacientei yra racionaliausia. Kartais labai lengva pasakyti: turite kelis embrionus, dėkite po vieną ir žiūrėkite, kuris pasiliks. Bet kiekvienas tas „žiūrėkite“ vyksta ne laboratorijoje. Jis vyksta mano kūne.
Ir dar yra tie du kompensuojami IVF bandymai. Du. kartais net baisu pagalvoti, kas bus, jeigu nepavyks pirmas. O jeigu nepavyks ir antras? Ar tada mūsų galimybė turėti vaiką priklausys nuo to, kiek dar turėsime pinigų. Jei neturėsime – nors medicina dar galėtų padėti, mūsų kelias tiesiog baigsis? Man atrodo žiauru, kai galimybę gydytis nuo diagnozės tam tikru momentu pradeda lemti banko sąskaita.
Ir tada nuolat girdžiu kalbas apie tai, kad Lietuvoje gimsta per mažai vaikų. Kad reikia skatinti šeimas gimdyti, yra daugybė šeimų, kurių nereikia skatinti norėti vaikų. Mes jų jau norime. Labai. Mes neatsisakome motinystės ir tėvystės dėl karjeros, kelionių ar patogesnio gyvenimo. Mes leidžiame tūkstančius eurų, geriame ir leidžiamės vaistus, einame į procedūras, atidedame kitus gyvenimo planus ir darome viską, kad mūsų šeimoje tas vaikas apskritai atsirastų. Todėl labai norėčiau, kad kitą kartą kalbant apie mažą gimstamumą kas nors prisimintų ir nevaisingumo klinikų laukiamuosius. Ten sėdi žmonės, kurie statistikoje galėtų būti tie taip laukiami tėvai. Tik jie tuo metu galvoja ne apie tai, ar nori vaikų. Jie galvoja, ar užteks pinigų kitam gydymo etapui, ar organizmas dar atlaikys ir ar po dar vieno bandymo vėl nereikės išgirsti „deja“.
O jeigu šį tekstą perskaitys bent vienas žmogus, kuris turi galią kažką šioje sistemoje pakeisti, norėčiau jo paprašyti ne užuojautos. Tik trumpam įsivaizduoti, kad mano vietoje yra jo dukra, žmona ar sesuo. Ir tada sau atsakyti į vieną klausimą: kai valstybė sako, kad jai reikia daugiau gimstančių vaikų, ar tikrai padarėme pakankamai dėl tų žmonių, kurie šiandien atiduoda beveik viską, ką turi, kad bent vienas iš tų vaikų gimtų?
TV
