Sveikos, grįžtu į forumą jūsų patirčių ir pasidalinti savąja.
Pirmas IVF - atliktas KK, pasak gydžiusios gyd. vaisto dozės buvo per didelės (gonal, meriofert ir cetrotide), išankstinė ovuliacija matoma 13 ciklo dieną, punkciją atliko 15 ciklo dieną (stimuliacija truko 13 dienų), iš 20 folikulų gavome tris embrionukus, bet visi FET nesėkmingi. Mano ciklas trunka 25 c.d.
Antrąjį IVF po metų turėjome pas F. Vaistų dozė skirta mažiausia kokia gali būti - rekovelle 6 mg ir 2 tabletės letrozole, cetrotide nuo 4 stimuliacijos dienos, stimuliacija truko 8 dienas ir tos dienos vakarą paskirtas dvigubas trigeris, nes dauguma folikulų buvo 16-18 mm, punkcija atlikta 11 ciklo dieną, rezultate 10 folikulų išpunktavo, iš jų tik 1 brandus, o 9 nebrandūs (MI arba GV),dar auginti inkubatoriuje, tačiau negavome nei vieno embrioniuko.
Tiriantis pas F man nustatytas AFS (teigiami anticardiolipino ir LA tyrimai), taip pat KIR AB, bet su negative cross match.
F teigimu, nebrandžios kiaušialąstės gautos dėl imuniteto atsako, todėl prieš kitą stimuliaciją rekomendavo prednizolon ir plaquenil. Ar esate susidūrę su tokia patirtimi, kad imunitetas gali lemti, jog išgautos nebrandžios kiaušialąstės? Iki šiol maniau, kad tai svarbu implantacijai.
Gal turite informacijos, ar F be ultragarso taiko ir kraujo tyrimus stimuliacijos metu, pagal kuriuos koreguotų dozes, spręstų dėl artėjančios ovuliacijos ir trigerio laiko?
Taip pat dėl protokolo - siūlo bandyti ilgą. Mano kiaušidės linkusios į policistines, skaitau, kad ilgas gali būti netinkamas. Gal kuri narė esate susidūrę su gydytojų sprendimais dėl protokolo keitimo, kuo argumentuoja dėl ilgo ar trumpo?
Esu dideliam pasimetime dėl tokio gauto antro IVF rezultato ir tolesnio kelio pasirinkimo, tad labai būsiu dėkinga už jūsų pasidalinimus!