TV
Šeši metai santuokos, turime 1.5m vaiką. Santuoka buvo iš didelės meilės, iki šiol su daug rūpesčio vienas kitu, tačiau bėgant metams nebesuprantu, su kuo gyvenu. Visas gyvenimas tarsi dvigubas. Ieškau požiūrio į savo situaciją iš šalies. Būsiu dėkinga už jūsų nuomones ir patirtį.
Geroji gyvenimo dalis: vyras mano rūpestingas, padeda prižiūrėti vaiką, atsiliepia į mano prašymus, palaiko gyvenimo klausimais, geranoriškas mano atžvilgiu, suteikia pagalbos, jei prašau. Be žalingų įpročių, laisvą laiką daugiausia leidžia šeimoje. Nežemina, bendraujame pagarbiai. Finansinius įsipareigojimus dalinamės per pusę.
Blogoji: dėl vaikystės traumų vyras visiškai nemoka reikšti emocijų. Kylant nesutarimams viskas tiesiog baigiasi tyla, nekalbadieniu, nėra jokių instrumentų išsikalbėti ir pabandyti vienas kitą suprasti giliau. Važiuojame ant savo santuokos pliusų, bet tų emocinių problemų, kurios kyla, nesugebame išspręsti, jos tiesiog paliekamos kaupti. Nuo pat draugystės pradžios esančios intymaus gyvenimo problemos (daugiausia žemas vyro libido, nenoras inicijuoti sekso, ilgi bado laikotarpiai, taip ir neatrasti vienas kito pomėgiai šios srities). Abu esame gana nerimastingos asmenybės. Dažniau kaltiname kiekvienas save, o ne vienas kitą. Šias išvardintas bėdas sunku išgyventi, tačiau viską iki šiol nusverdavo geroji santykių pusė.
Pagrindinė problema, kad vyras man meluoja. O melas man - viena iš kritinių mano ribų, kuomet nebegaliu atsiduoti žmogui, pasitikėti ir prarandu supratimą - o kam tada gyventi meluojant? Gyvenam pagal scenarijų, kai vienas gaudo, kitas slepiasi. Meluoja tik dėl vienos priežasties - bendravimo su savo "geriausia drauge". Kolegė, bendramokslė, jų santykiuose "geriausi draugai" ar turintys ypatingus santykius, nors mūsų su vyru gyvenime ta persona neegzistuoja. Šiaip daug kalbam apie kiekvieno kasdienybę, dalijamės darbinėm smulkmenom ir pan, bet jos vyro pasakojimuose nėra. Jos žinutės trinamos (anksčiau fb, dabar sms), susitikimai su ja slapti (nors apie kitus smulkiausius susitikimus pasakoja), lyg tos personos jo gyvenime neegzistuotų. Nesididžiuoju naršymu po svetimus telefonus, bet nežinau kito būdo - gyventi ir apsimesti, kad jis nemeluoja? Jo pokalbiuose - nieko dviprasmiško, daugiausia bendrų pažįstamų ir darbinių aktualijų aptarimai. Bet jos bendravimas itin familiarus. Ji šneka apie "ypatingą jų ryšį, tik jie vienas kitą supranta" ir iš esmės elgiasi lyg su savo vaikinu - rašo pirmam nusileidus lėktuvui, aptarinėja dienos smulkmenas, siunčia kojų su trumpu sijonu foto kalba kaip jį "terliotų, o paskui nupraustų, kas jam neabejotinai patiktų" ir pan. Įsimylėjusios moters tauškalai. Vyras man komentuoja tik tiek, kad ji yra draugė ir savo meilę man jis įrodo darbais. Kad meluoja, nes bijo, jog prisigalvosiu, jog ji ne tik dtaugė.. Visa kita po daugybės bandymų yra tyla. Buvo pažadų nebemeluoti, bet viskas baigiasi tiesiog tolimesniu bendravimo slėpimu.. Man labiausiai skauda, kad jis leidžia jai taip bendrauti ir nenubrėžia jai ribų. Žinoma ir bijau, kad jei ji su juo taip bendrauja, tai gal toks meilus bendravimas yra abipusis, juk netaukštų ji be atsako.. gal tik man nepavyko užtikti.
Ar verta mesti gerą rūpestingą vyrą dėl vieno melo ir vienos svaičiojančios kalės? Ar verta gyventi su vyru, kuris renkasi meluoti? Kaip susitaikote su savo vyrų melu, kaip galite toliau juo pasitikėti, mylėti, šypsotis, jei prieš akis- melagis?
Ačiū už bet kokius pamąstymus.
