Vaikų alergija žiedadulkėms: kaip padėti mažyliui?

Statistika rodo, kad per paskutinį dešimtmetį vaikų alerginių ligų diagnozių skaičius išaugo daugiau nei dvigubai. Tai tampa gana aktualia problema vaikų populiacijoje – būtent alerginės ligos sudaro didelę dalį visų lėtinių ligų, kuriomis serga vaikai.

Vis dėlto svarbu ne tik tai, kad alerginės ligos būtų tinkamai kontroliuojamos, bet ir tai, kad vaikas jaustų kuo mažiau nerimo dėl savo būklės. Būtina kalbėtis. Kartais tai gali būti nelengva, ypač kai kalbama apie sudėtingesnius, mažam žmogui sunkiau suvokiamus dalykus. Kaip mažam vaikui paaiškinti apie jo alergiją žiedadulkėms? Kaip jį įtikinti, kas kasdienis nosies plovimas jūros vandeniu yra labai naudingas, nes gali padėti sumažinti nemalonius simptomus?

Esmė – paprastumas, vaizduotės pasitelkimas be jokių gąsdinimų

Kaip mažam vaikui paaiškinti pačią alergiją? Visuomet galima pasitelkti kuo paprastesnio pasakojimo formą, kuri bus lengviau suprantama vaikams. Pavyzdžiui: „Kai lauke skraido labai daug mažų dalelių – žiedadulkių, kurių mes akimis nematome, Tavo nosytė galvoja, kad šie gėlių ir medžių skleidžiami taškeliai yra įsibrovėliai. Nors šie kamuolėliai nėra pavojingi, tačiau Tavo kūnas mano kitaip ir pradeda juos vyti lauk. Todėl ir pradedi čiaudėti, jausti tekančią slogytę ir niežulį.“

Taip pat galima papasakoti šiek tiek trumpiau, bet ne mažiau tiksliai, palyginant sezoninį alerginį rinitą (šienligę) su per jautria signalizacija: „Tavo kūnas budi ir sergi; kartais netgi per stipriai.“

Nosies plovimas didina kūno saugumą

Nors nosies ertmių plovimas izotoniniu jūros vandeniu – gana švelni ir paprasta procedūra, mažiems vaikams ji gali sukelti diskomforto ir baimės, galiausiai – ir vengimo pojūčius. Labai svarbu apie šią kasdienę procedūrą kalbėti ne kaip apie tai, kas „būtina, privaloma, reikia“, o apie tai, kaip apie pagalbą, pateikiamą žaidimo forma. Tai galima padaryti žemiau išvardytais būdais:

• Loginiu paaiškinimu: „Kai švelniai išplauname nosytę jūros vandeniu, iš ten išvarome mažas žiedadulkių daleles. Tada nosytė jaučiasi geriau ir jai lengviau kvėpuoti“.
• Kontrolės vaikui suteikimu: su mažyliais bendradarbiauti lengviau, kai suteikiame jiems teisę spręsti patiems, pavyzdžiui: „Ar plausime nosytę prieš ar po dantukų valymo/ pasakos/ vakarienės/ žaidimo?“; „Ar nori pats paspausti buteliuko purškiklį, ar pageidauji mano pagalbos?“
• Nosies plovimą paverčiant žaidimu: „Išplaukime nosytę – būsime superherojai, kurie padeda jai kovoti su žiedadulkėmis!“ arba „Pažiūrėkime, kokie mes stiprūs ir kaip greitai galime išvaryti iš nosytės visus tuos įsibrovėlius“.
• Siejant nosies plovimą su kasdieniais dalykais, įpročiais ir rutina, tarkime, plauti nosytę visuomet grįžus iš lauko, prieš miegą, po pasakos ar dantų valymo. Įvedus šį veiksmą į rutiną galiausiai prireikia mažiau derybų ir tai tampa normalia kasdienybės dalimi, ilgainiui netgi suteikiančia vaikui saugumo jausmą.
• Taikant modeliavimo būdą: parodant vaikui, kaip nosį plaunamės patys ir kaip mums tai padeda jaustis geriau, nečiaudėti ir nesloguoti.

Ko svarbu vengti?

Mažylio jokiais būdais nereikėtų gąsdinti. Tai turi priešingą efektą, todėl niekuomet nereikėtų grasinti liga, kad bus dar blogiau ir panašiai. Verčiant atlikti procedūrą per jėgą taip pat gali kilti bėdų ir ilgainiui pasipriešinimas tik didės. Taip pat reikėtų pabrėžti, kad vaikui negalima aiškinti per sudėtingai ir naudojant per daug įmantrius medicininius terminus – tai tik padidins įtampą ir nerimą. Esmė, kaip ir minėta prieš tai, paprastumas, vaizduotės pasitelkimas - be jokių gąsdinimų.