Kaip išmokyti vaiką susidoroti su nusivylimais?

Visiems gyvenime tenka ne kartą nusivilti. Mes, suaugusieji, su laiku mokomės ir išmokstame su tuo susidoroti, o štai vaiką pirmieji jo nusivylimai gali labai traumuoti. Psichologai tvirtina, kad ši nauja patirtis galėtų būti net naudinga, jeigu tik tėvai padės jam padaryti teisingas išvadas.  

Mažyliui rimtu nusivylimu gali tapti visiškos smulkmenos, pavyzdžiui, negalėjimas pažaisti kieme dėl lietaus ir mėgstamų ledų nebuvimas parduotuvėje. Kad ir kaip mes, tėvai, besistengtume apsaugoti savo vaiką nuo nusivylimų, tai ne visada pavyksta.

Kuo anksčiau mažylis išmoks susidoroti su nusivylimais, tuo geriau, juk tik taip jis išsiugdys savyje tuos charakterio bruožus, kurie jam bus naudingi visą likusį jo gyvenimą. Tai nereiškia, kad vaiką reikia palikti likimo valiai. Tavo pareiga – ištiesti pagalbos ranką, tačiau ta pagalba turi pasireikšti per tavo optimistinį požiūrį į bet kokią gyvenimišką situaciją. Vaikas turi jausti,  kad esant reikalui, jis gali kreiptis pagalbos į tave.

Ką daryti, kai vaikas pradeda verkti, jei namuose baigėsi jo mėgstamos sultys? Arba kai jis apimtas isterikos krenta ant grindų, jei kitas vaikas paėmė jo žaisliuką? Jeigu panašios situacijos kartojasi dažnai ir prasta nuotaika trunka kelias valandas, pradėti reikėtų nuo labai paprastų dalykų:
Paaiškink vaikui, kad egzistuoja tai, ko negalima pakeisti. Vaikas gali nesuprasti, kad situacija tau nepavaldi ir isterikuodamas jis nieko nepasieks. Pasakyk: „Aš žinau, tu nusiminęs“ ir kartu apsvarstykite efektyvesnį problemos sprendimo būdą.  

Nebausk vaiko už jo neigiamą reakciją, ypatingai už ašaras. Net jei tau ir labai sunku susivaldyti, prisimink, kiek tavo pačios gyvenime buvo tokių situacijų, kai prieš randant išeitį, reikėdavo gerokai išsiverkti.

Norėdama išmokyti vaiką susidoroti su nenumatytais sunkumais, suteik jam galimybę sprendimą priimti pačiam. Tai suteiks jam pasitikėjimo savo jėgomis.

Savo vaiko padarytas klaidas panaudok taip, kad klaidos virstų naudingomis pamokomis. Ikimokyklinio amžiaus vaikams būtina padėti susivokti, kad jie padarė kažką ne taip. Tačiau nereikia tiesmukiškai įvardinti neteisingų  poelgių. Paprasčiausiai užduok mažyliui tokius klausimus, kurie padėtų jam  pačiam pasidaryti atitinkamas išvadas.

Atkreipk dėmesį į tai, kaip tu komentuoji vaiko elgesį, pasistenk nevartoti kai kurių frazių, pavyzdžiui: „Tu elgiesi kaip vaikas!“ – Vietoj to pasakyk: „Tai normalu, kad tu nusiminęs, aš tavo vietoje jausčiausi  taip pat“.  Toks požiūris leis vaikui suprasti, kad būti nusiminusiam, patyrus nusivylimą, - įprasta reakcija. Tuomet kitą kartą patirtas pralaimėjimo jausmas nebus toks gąsdinantis.    

 „Aš žinau, kad kartu mes tai padarysime!“ – Tegu vaikas pats siūlo tau idėjas. Suprantama, užduok jam tokius klausimus, kurie būtų jam tarsi užuomina idėjų atsiradimui. Su laiku tokie pasvarstymai suteiks vaikui pasitikėjimo savimi ir galimybių kažką keisti reikiama kryptimi.  

 „Tai niekis!“ – dažnai numojame ranką į menkutes vaikiškas problemas. Teisingiau būtų pakomentuoti taip: „Aš žinau, tai sunku“, priešingu atveju mažylis praras pasitikėjimą tavimi, nes jo didelės problemos tau atrodo niekinės.

Kaip ir daugelyje kitų situacijų, taip ir šiuo klausimu reikia apsišarvuoti kantrybe, tačiau parodytos „motiniškos išminties“ rezultatus netruksi pajausti.

Teniso klubo treneriai nežinojo, kaip susidoroti su 12-mečio Simono pykčio protrūkiais, kurie prasidėdavo po kiekvieno pralaimėjimo. Tėvai taip pat nerado efektyvių priemonių, todėl liko vienintelė išeitis – pusei metų nutraukti treniruotes. Per šį laikotarpį talentingas berniukas turėjo gerai pagalvoti, ar jis nori  toliau sportuoti ir pakeisti savo požiūrį į pergales ir pralaimėjimus.

Kita situacija taip pat verta dėmesio. 13-metis Dainius pakeitė ne vieną sporto klubą ir kiekvieną kartą išeidavo su triukšmais. Kaltė, žinoma, būdavo suverčiama ir treneriams, ir aplamai visiems aplinkiniams, tik ne pačiam Dainiui. Nors visi vaiką treniravę specialistai vieningai tvirtino, kad Dainius – labai talentingas berniukas. Tėvai nesiėmė jokių priemonių ir ir 9 klasėje Dainius aplamai nustojo sportuoti.

Kokias išvadas gali padaryti perskaičius šias dvi istorijas? Pirmuoju atveju tėvai padėjo Simonui suprasti, kad tenisas – tai ne tik pramoga, bet ir įtemptas darbas. Ir jeigu nori siekti rezultatų, tai į treniruotes reikėtų žiūrėti kaip į darbą, o ne kaip į žaidimą. Antruoju atveju tėvai nusprendė nesikišti, manydami, kad viskas susitvarkys savaime, kai tik Dainius paaugs. Tikėtina, kad taip gali nutikti, tačiau prarastų draugų ir veltui iššvaistyto laiko jau niekas nesugrąžins.

Ignoruoti vaiko pykčio priepuolius arba netgi didžiuotis tuo, kad vaikas nemėgsta ir nemoka pralaimėti – tikrai ne pats teisingiausias požiūris. Bet kuris suaugęs žmogus turėtų suprasti, kad neįmanoma nuoširdžiai mėgautis pergale, jei nemoki susidoroti su pralaimėjimu. Štai vienas puikus klasikinis pavyzdys, atskleidžiantis tinkamą požiūrį į nesėkmę. Kai fizikas Thomas Edisonas pasakojo apie elektros lemputės sukūrimą, jis pasakė: “Aš atlikau daugiau nei 700 eksperimentų, tačiau nemanau, kad 700 kartų suklydau. Aš tiesiog 700 kartų sėkmingai įrodžiau, kad tie būdai yra neveiksmingi”.

Tačiau vienas dalykas yra pagrįstai manyti, kad viskas, kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresniais, o visai kas kita – ramiai reaguoti į nesėkmes, kurias patiria tavo vaikas. Kuris iš tėvų galėtų išlikti ramus, kai vaikas gauna 2 iš egzamino, kuriam nuoširdžiai ruošėsi? Arba kai dukra apsipylusi ašaromis dėl pirmosios nelaimingos meilės? Mes, suaugusieji, puikiai suprantame, kad tai – vieni juokai ir ateityje jie netgi padės išvengti gerokai stipresnių sukrėtimų. Tačiau paguosti ir nuraminti vaiką taip norisi... Tik štai ar daugelis iš mūsų galime išvengti pagundos suversti visą kaltę kažkam kitam, kad tik mylimas vaikas pasijustų geriau?

Taigi, mes norime, kad vaikas išmoktų konstruktyviai vertinti savo ydas ir analizuoti priežastis, dėl kurių jis patyrė vienokią ar kitokią nesėkmę, tačiau tuo pačiu visais įmanomais būdais stengiamės užglaistyti situaciją, kad vaikas patirtų kuo mažiau streso.

Šiuolaikiniai tėvai stengiasi išugdyti vaikų pasitikėjimą savo jėgomis ir vardan to yra pasiryžę visą kaltę dėl nesėkmių suverti kitiems žmonėms ar tiesiog aplinkybėms. Pavyzdžiui, po pralaimėtų futbolo rungtynių kaltas lieka nesąžiningas teisėjas, tačiau kur kas prasmingiau būtų pasakyti “Man regis šiandien tu buvai išsiblaškęs, todėl tau nesisekė žaisti”. Juk tėvų pareiga ne apsaugoti vaiką nuo problemų ir nusivylimų, o išmokyti vaiką įveikti sunkumus. Kaltės suvertimas kitiems to tikrai neišmokys.

Kuo anksčiau pradėsi mokyti vaiką racionaliai žvelgti į nesėkmes, tuo didesnė tikimybė, kad jam tai pavyks.

Psichologai išskiria du žmogaus požiūrio į gyvenimą tipus:

• “Fiksuotas” požiūris – kuomet žmogus save ir savo sugebėjimus suvokia kaip kažką pastovaus ir nekintamo. Tokiu požiūriu besivadovaujantys žmonės dažnai susiduria su iššūkiu įrodinėti kitiems, kad jie yra kažko verti.
• “Mobilus” požiūris – kuomet žmogus save ir savo sugebėjimus suvokia kaip kintantį dalyką, kuris priklauso nuo aplinkybių ir patirties. Tokie žmonės kur kas lengviau prisitaiko prie naujų gyvenimo sąlygų.

Vaiko pasaulėžiūra daugiausiai priklauso nuo tėvų, o tai reiškia, kad tu gali įtakoti vaiko požiūrį į pergales ir pralaimėjimus. Susidūręs su nesėkme, “fiksuoto” požiūrio vaikas gali palūžti ir bandyti pateisinti save visais įmanomais būdais. Tokie vaikai arba labai pergyvena dėl nesėkmės, arba visiškai ją ignoruoja, bandydami apsimesti, kad nieko baisaus nenutiko. “Mobilaus” požiūrio vaikai pasielgs priešingai: jie pasistengs išanalizuoti priežastis, įtakojusias nesėkmę ir įdės daug pastangų, kad įveiktų iškilusius sunkumus ir sekantį kartą parodytų geresnius rezultatus. Savaime suprantama, jie taip pat jaus nusivylimą, tačiau po tam tikro laikotarpio į visą situaciją galės žvelgti racionaliai.

Kad padėtum vaikui išsiugdyti “mobilią” pasaulėžiūrą ir išmokytum iš kiekvienos nesėkmės pasimokyti ir padaryti teisingas išvadas, gali pasinaudoti šiais psichologų patarimais:

• Girk už tai, ką verta pagirti. Nepriklausomai nuo to, kokį pažymį vaikas gavo mokykloje, visą dėmesį sutelk ne į tą skaičiuką, o į tai, ką vaikas naujo sužinojo ir kur jo žinios gali praversti. Vaikai, kuriuos tėvai pagiria ne dėl dešimtuko, o dėl gebėjimo mąstyti ir priiminėti sprendimus, nebijo sudėtingų užduočių ir situacijų. Priešingai, kuo situacija sudėtingesnė, tuo įdomiau ją įveikti. O ką daryti tuo atveju, jei vaikas įdėjo labai daug pastangų, tačiau vistiek gavo dvejetą? Būtinai pagirk už pastangas, tačiau nesuversk kaltės mokytojui ar kam kitam. Tokiu atveju galima pasakyti “Aš žinau, kad tu nuoširdžiai stengeisi ir labai tuo didžiuojuosi, tačiau panašu, kad ne visai teisingai supratai užduotį. Pagalvokim, kaip galėtume išspręsti šią situaciją”.
• Pakalbėk su vaiku apie tai, kas yra sėkmė ir nesėkmė. Tavo užduotis - paaiškinti vaikui, kad parodyti geri rezultatai – tai ne vienintelis sėkmės rodiklis. Juk ir įdėtos pastangos, pats pasirengimo procesas yra vertas pagarbos. Taip jau yra, kad kuo mažiau vaikas jaudinasi dėl rezultato, tuo geresnius rezultatus parodo. Tokiu atveju galima pasakyti “Tikrąja sėkme aš laikau tavo nuoširdžias pastangas kažko išmokti ar kažką padaryti”.
• Nepagražink ir nenuneik faktų. Visi žmonės kada nors pralaimi. Kažko nepriima į baleto mokyklą, kažkas pralaimi pirmąsias rungtynes ir t.t. Toks jau tas gyvenimas. Tačiau kalbėti apie tai tiesiog būtina. Kai vaikas patiria nesėkmę, nereikėtų elgtis taip, tarsi nieko nenutiko. Tylėjimas formuoja požiūrį, kad nutiko kažkas tikrai siaubingo, apie ką net kalbėti yra draudžiama. Tokiu atveju galima pasakyti “Na ką, šį kartą nepavyko. Kaip ruošimės sekančiam kartui?”.
• Atsisakyk savo asmeninių ambicijų. Kartais tėvai per daug įsijaučia ir neatkreipia dėmesio į tai, kaip jaučiasi pats vaikas. Prieš pradėdama guosti vaiką, pirmiausia atkreipk dėmesį į tai, kaip jis pats reaguoja į esamą situaciją. Galbūt pralaimėjimas yra skaudus būtent tau, o ne jam?

“Rimantė lankė šokių kolektyvą ir visa jos grupė ketino dalyvauti tarptautiniame konkurse. Likus dviems savaitėms iki pasirodymo, trenerė pranešė, kad Rimantė į šokių grupę nepateko. Man buvo tikras stresas, juk ji šiai veiklai skyrė tiek daug savo laiko, tačiau dukra sureagavo stebėtinai ramiai ir pareiškė, kad šokti ji vistiek nenori ir ketina lankyti dainavimą. Man dar nespėjus atsitokėti, ji jau susirado būrelį” - pasakoja Ineta.

Inetos istorija rodo, kad nereikėtų maišyti savo norų su vaiko pageidavimais. Jei tu pergyveni dėl vaiko nesėkmės labiau, nei pats vaikas, vadinasi tai yra tik tavo problema ir ją spręsti turi būtent tu. Nepamiršk, kad tai yra tavo vaiko, o ne tavo gyvenimas ir būtent vaiko norai yra pirmoje vietoje.

Būk rami ir vaikas taip pat bus ramus. Vaikai dažnai į nesėkmes reaguoja isterija, nes nemoka savo jausmų išreikšti žodžiais. Ašaros tampa vieninteliu būdu išlieti susikaupusias emocijas. 4-5 metų vaikui tai visiškai normalu, tačiau 10-metis jau turėtų mokėti susitvardyti.

Ką daryti, jei vaikas visa gerkle šaukia, o aplinkiniai žiūri su gailesčiu? Visų pirma – nuvesk vaiką į šalį. Kalbėk ramiai, pasakyk, kad supranti kaip jis jaučiasi ir kodėl jam taip liūdna. Pirmoji tavo užduotis – nuraminti vaiką, o tuomet jau galima pradėti kalbėti apie visą situaciją, ją įtakojusias priežastis ir galimus sprendimų būdus.