Kaip išmokyti vaiką valdyti emocijas?

Visi tėvai nori, kad vaikai būtų klusnūs ir elgtųsi „kaip pridera“. Tačiau blogo elgesio priežastys neretai būna grynai fiziologinės.
 
(Ne)matyti ir (ne)girdėti
 
Plačiai paplitusi nuomonė, kad vaikai turi elgtis taip, kad jų būtų nematyti ir negirdėti. Bėda ta, kad tokiems reikalavimams prieštarauja pati vaikų prigimtis – juk vaikų fiziologija yra nukreipta į tai, kad jie galėtų pastebima forma duoti apie save žinoti. Tai būtina sąlyga, kad vaikai galėtų išgyventi, todėl jiems būdingas tėvų nemėgstamas triukšmavimas. Beje, ar žinojote, kad pats žodis „emocija“ yra kilęs iš „motio“? Pastarasis reiškia judėjimą, ir šis judėjimas visada atsispindi fiziologiniame lygmenyje: supykus norisi sugniaužti kumščius, sukąsti dantis ir trypti kojomis, džiaugiantis – šokinėti ir ploti rankomis, liūdint – nuleisti galvą ir verkti. Visos suaugusiųjų emocijos taip pat sukelia judėjimo impulsus, tačiau mes jau mokame slėpti savo išgyvenimus, kontroliuoti emocijas, o vaikai – ne. Mažyliai iki penkerių metų kontroliuoti savo emocijų nesugeba – jų smegenys tam dar nėra pakankamai išsivysčiusios, todėl bet koks raginimas elgtis „kaip pridera“ yra tikrų tikriausia prievarta prieš vaiko organizmą. Vėliau viskas priklausys nuo to, kiek tėvai pagelbės atžalai suprasti save.
 
Įvardinti ir nukenksminti
 
Dūkstantys vaikai neturėtų versti tėvų raudonuoti. Gal aplinkiniai ne visada tolerantiški, tačiau tėvų užduotis – palaikyti savo vaiką, būti jo pusėje, ypač kai jis elgiasi taip, kaip to reikalauja jo amžius. Teisinga reakcija į kiekvieną „netinkamo“ elgesio proveržį turėtų būti ne kaltinantis „Kaip tu elgiesi?“, o draugiškas „Kas tau“? Jeigu norite, kad vaikas išmoktų „deramai elgtis“, turite pirmiausiai išmokyti jį suprasti savo išgyvenimus. Nesuprasdamas to, kas su juo vyksta, jis neišmoks kontroliuoti savo emocijų.
 
Suaugusieji turėtų kaskart įvardinti mažyliui jo emociją („tu pyksti“, „tau liūdna“ ir pan.), palaikyti jį vienoje ar kitoje situacijoje – tai svarbu, nes mažiausi šeimos nariai gyvena emocijomis ir nesugeba savęs atskirti nuo jų.
 
Tuo pačiu reikia vaikui paaiškinti, kas vyksta su kitais žmonėmis, ir nuo mažens mokyti suprasti jų emocijas – tada šiek tiek ūgtelėjęs ir sulaukęs ikimokyklinio amžiaus, kai smegenys jau bus pakankamai subrendusios, kad vaikas galėtų save kontroliuoti, jis greičiausiai mokės reguliuoti savo elgesį visuomenėje.
 
Stabdyti neverta
 
Iš fiziologinės pusės bandymas išmokyti vaiką staiga nuslopinti savo emocijas yra toks pat kenksmingas, kaip ir vertimas staiga nutraukt šlapinimosi procesą. Gaila, tačiau tėvams ne visada užtenka kantrybės, kad vaikas įveiktų visą šį fiziologinį ciklą nuo pradžios iki natūralios pabaigos – paprastai jie nori, kad vaikas nusiramintų kuo greičiau. Skirkite kiekvienam etapui truputį laiko – juk natūraliai nusiraminti galima labai greitai, jeigu iš pradžių palaikysite audringą emocijų išraišką (pavyzdžiui, kartu pašokinėsite ar patrypsite kojomis), o po to po truputį „lėtinsite apsukas“ ir taip nusiraminsite. Daug daugiau laiko išeikvojame tam, kad vaikas nusiramintų kuo greičiau, negu leisdami nusiraminti natūraliai. O ir pasekmės pirmuoju atveju būna gerokai sunkesnės.
 
Patarimai suaugusiesiems
 

• Prisiminkite savo vaikystę. Pamėginkite „pažadinti“ viduje miegantį vaiką. Kas su juo vyksta? Kaip jūs išreikštumėte jo išgyvenimus? Juk tik patys kažką išgyvenę galime suprasti ir palaikyti kitą.
• Išsakydami vaikui tai, ką jis jaučia, venkite vertinimo. Tiesiog pripažinkite jo išgyvenimus ir leiskite suprasti, kad jūs šalia ir mylite jį bet kokį. Tai ir yra tikras palaikymas.
• Jeigu pastebite, kad jums sunku palaikyti atžalą, nekaltinkite savęs. Tai ženklas, kad pirmiau jums reikia pasirūpinti savimi. Galbūt jums reikalinga draugų ar psichoterapeuto pagalba, o gal jūs tiesiog pavargote ir jums reikia poilsio, kurio sau ilgą laiką neleidote.