Kaip sukurti ryšį su įvaikiu (sūnumi, dukra), globotiniu?

fizkes | Shutterstock.com

Rugilė LadauskienėGlobos ekspertė www.globoscentrai.lt

Esate į šeimą atėjusio mažylio mama ar tėtis? O galbūt norite įvaikinti, tačiau nerimaujate, ar pavyks užmegzti ryšį? Visiems tėvams svarbu žinoti: tvirtas ryšys sukuriamas per laiką ir kasdien. Kantrybė, jautrumas ir laikas – trys pagrindiniai faktoriai, kurie veda į šiltą ir glaudų ryšį su vaiku.

Nėra jokių taisyklių. Tėvai (įtėviai) emocinį ir fizinį kontaktą su vaiku kuria kasdien atliepdami jo poreikius. Rūpestis, kalbėjimasis, akių kontaktas, vaikui mielos veiklos ir dėmesys – visa tai, kas svarbu ir auginant biologinius vaikus, kaip ir kiekvienoje šeimoje, užtikrina ilgainiui glaudų ir nepertraukiamą ryšį. Ir visam gyvenimui.

Kaip padėti vaikui adaptuotis prie naujų namų, aplinkos? Ką turėtų žinoti tėvai?

Vaikui atėjus į šeimą labai svarbu jautriai reaguoti į vaiko poreikius, sukurti saugumo jausmą. Tam labai svarbi dienos rutina, aiškios taisyklės, laikas, praleidžiamas kartu. Todėl svarbu neskubėti vaiką išleisti į ugdymo įstaigą ar patikėti jo priežiūrą kitiems asmenims, visą savo laiką reikėtų skirti bendravimui ir ryšio su vaiku kūrimui. Sukurtas saugus, tvirtas emocinis ryšys yra pagrindas sėkmingai vaiko adaptacijai šeimoje bei tolesnei jo raidai.

Dar prieš vaikui atvykstant į jūsų namus, esant galimybei, galima pasidomėti apie vaiko dienotvarkę, jo pomėgius, maitinimąsi, miego ritualą. Išsiaiškinti jo elgesio, emocijų ypatumus. Kokios situacijos, elgesys vaikui gali kelti stresą, kaip jis reaguoja į nepažįstamus žmones, kas padeda vaikui nusiraminti. Jei nežinote, kaip elgtis, reaguoti į netinkamą vaiko elgesį, kreipkitės pagalbos į globos koordinatorius ar psichologus, dirbančius jūsų globos centre. Vaikui atvykus pas jus į namus, leiskite pasilikti jam reikšmingus daiktus, kad ir kokios būklės ar švaros jie būtų. Tai gali būti vaiko žaislas, knyga, darbužiai ar kiti jam svarbūs daiktai. Juos išskalbkite, nuvalykite, tačiau neišmeskite. Šie daiktai gali būti labai svarbūs vaikui, jį raminti. Atskleiskite vaikui tiesą apie jo įvaikinimą, nevenkite kalbėti apie vaiko praeitį, nekritikuokite jo biologinės šeimos, parodykite vaikui, kad besąlygiškai jį priimate tokį, koks yra, ir su visa jo istorija.

Ar laikinoji globa – geras sprendimas? Juk vaikas prisiriša prie globėjų. Ar žinojimas, kad jis niekada netaps šeimos dalimi, negali būti skaudus?

Laikinosios globos tikslas yra vaiko grąžinimas į šeimą, o tai geriausiai atitinka jo interesus. Laikinosios globos laikotarpiu su šeima dirba specialistai, o vaikas yra globojamas laikinai, ir juo rūpinasi vienas jo poreikius atliepiantis žmogus, o vaiko ryšiai su tėvais yra palaikomi. Tik tuo atveju, jeigu vaikui nelieka galimybės grįžti pas tėvus, jam reikalinga įtėvių arba nuolatinių globėjų šeima. Taip, globos ar įvaikinimo procesas yra skausmingas bei pilnas netekčių. Tačiau net ir laikinas pozityvaus, saugaus santykio sukūrimas su vaiku turi didelę naudą jam bei jo gebėjimams ateityje užmegzti bei kurti saugius santykius su kitais asmenimis. Vaikui grįžus į biologinę šeimą, užsimezgusį ryšį galima palaikyti ir toliau – domėtis, kaip vaikui sekasi, teikiant paramą ar pagalbą.

fizkes | Shutterstock.com

Vyrauja stigminis požiūris neva vaikai, augę globos namuose, dažnai turi vidinių traumų. Ar tai tiesa? Ar su šiais vaikais reikia elgtis „kitaip“?

Vaikai negalėdami augti su savo biologine šeima išgyvena tėvų ilgesį, jaučia pyktį, neviltį, o tai daro neigiamą įtaką jų savivertei. Dėl šių priežasčių vaikai yra jautresni, labiau pažeidžiami, savo vidinius išgyvenimus gali išreikšti visuomenei nepriimtinais būdais. Todėl žmonės, norintys padėti šiems vaikams, turi turėti specialių žinių bei gebėjimų ir suprasti, kad kiekvienam vaikui yra reikalingas individualus jo poreikių ir elgesio supratimas. Dažnai vaikas, patekęs į globą ar įvaikintas naujoje šeimoje, jaučiasi nesaugiai ir laukia, kol jis dar kartą bus paliktas. Šeimoms tenka išgyventi įvairius išbandymus. Laikotarpis, per kurį vaikas pasijaučia saugus naujoje šeimoje, gali būti labai ilgas, reikalaujantis daug pastangų, priklausyti nuo to, kiek šeima yra pasirengusi keistis, jautriai reaguoti į vaiko poreikius ir besąlygiškai priimti naują šeimos narį.

Ar reikalinga psichologo pagalba, norint padėti vaikui adaptuotis pradinėse įvaikinimo stadijose?

Individualiai, pagal šeimos poreikį. Dažnai pagalba reikalinga ne vaikui, o suaugusiesiems, nes jie atsakingi už kuriamą ryšį. Psichologo patarimai, pastiprinimas, kaip kalbėtis su vaiku, kaip nustatyti ribas, taisykles namuose, gali padėti šeimoms jaustis saugiau, tvirčiau vaiko adaptacijos šeimoje laikotarpiu.

Kaip sukurti tvirtą tarpusavio ryšį, jei vaikas yra baugus, šiek tiek atgrasus, bijo atsiverti?

Ryšiui sukurti reikia laiko ir kantrybės. Jis yra kuriamas kas dieną atliepiant vaiko poreikius: rūpinantis juo, kalbant su juo, palaikant akių kontatą, užsiimant vaikui miela veikla. Jeigu vaikas yra baikštus ir bijo atsiverti su juo bendrauti reikėtų labai apgalvotai, jautriai. Pavyzdžiui, smurtą patyrusiam vaikui artimas fizinis kontaktas – apkabinimai, prisiglaudimai, vaiko prausimas duše – gali kelti baimę. Tokiu atveju prie vaiko fiziškai liestis reikėtų labai apgalvotai: atsiklausus, aiškiai pasakius vaikui, ką ketinate daryti. Kai vaikas jaučiasi atsipalaidavęs, yra geros nuotaikos, galima naudoti įvairius žaidimus, kurių metu pamažu liečiamasi, pavyzdžiui, šukuojant plaukus, žaidžiant „gydytojais“, lakuojant nagus, kutenant su plunksna ar pan. Bendraujant su jautriu vaiku labai svarbu netaikyti fizinių bausmių, nekelti balso, nereikėtų vaiko spausti ir reikalauti iš jo atgalinio ryšio.

fizkes | Shutterstock.com

Ar įvaikinami vaikai linkę labiau maištauti, nestandartiškai elgtis? O gal atvirkščiai – kaip tik labai prisiriša prie naujų tėvų ir stengiasi „atitikti“ jų lūkesčius?

Vaiko elgesiui turi įtakos ir aplinkos sąlygos, ir raidos stadijos, kurias jis pereina. Vaiko šeimos aplinka turbūt yra vienas svarbiausių veiksnių, darančių įtaką jo elgesiui. Vaiko auginimas, jo raidos poreikių tenkinimas, vieta ir atmosfera šeimoje – tik keletas šeimos aplinkos veiksnių, lemiančių vaiko elgesį. Vaiko netekčių istorija, traumos, prievarta, nepriežiūra ir viso to poveikis prieraišumui turi įtakos vaiko elgesiui. Praktikoje pastebima, kad vaikai tik persikėlę pas įtėvius būna ramūs, baikštūs, labiau linkę nuolaidžiauti ir prisitaikyti. Tačiau vaikas augdamas šeimoje pripranta, prisiriša prie žmonių, pamažu vis labiau atsiskleidžia ir išreiškia savo tikrąsias, nenuslopintas emocijas. Žvelgiant iš išorės gali pasirodyti, kad vaiko elgesys pasikeitė, pablogėjo, tačiau tai tik parodo, kad vaikas šeimoje jaučiasi saugus ir gali išreikšti savo nuoskaudas, pyktį. Tokiais atvejais įtėviams gali tekti susidurti su vaiko netinkamu elgesiu, sunkiai valdomomis emocijomis. 

Ar vertėtų leisti vaikui nuo mažų dienų žinoti, kad jis yra įvaikintas? Ar geriau išlaukti reikiamo amžiaus, kai jis bus pajėgus tą suprasti?

Vaikas turi teisę žinoti tiesą, ir įtėviai yra šaltinis, iš kurio jis semiasi žinių apie pasaulį ir save. Su vaiku apie jo istoriją įtėviai turėtų kalbėti nuo mažens, po truputį, pagal vaiko supratimo lygį, einant jo tempu, atsakant į jam kylančius klausimus. Pasakymas vaikui apie jo įvaikinimo faktą nėra vienkartinis pokalbis, o ilgalaikis procesas, kai vaikas kiekviename savo raidos etape šią informaciją priima iš naujo, ją apdoroja, kol galiausiai ji tampa jo savastimi, giluminiu savo istorijos žinojimu bei supratimu.

Ar teisinga sakyti, kad įvaikinti (globojami) vaikai dažniau turi problemų su saviverte? Kaip skatinti tokio vaiko pasitikėjimą savimi?

Vaiko savivertė nėra įgimtas dalykas, ji formuojasi vaikui sąveikaujant su aplinka, iš kurios jis supranta, kas yra gerai, kas – blogai, kas yra vertinga, ir kas – ne. Todėl pirmiausia vaiko savivertės formavimuisi didžiausią įtaką turi jo artimoji aplinka – šeima, kurioje jis gyvena. Taigi tokiu atveju, jei įtėviai patys neabejoja savo pasirinkimu dėl įvaikinimo, neabejoja vaiko verte, nepriklausomai nuo jo kilmės, ir mato jį kaip unikalų, nepakartojamą, vaikas taip pat pamažu ima apie save galvoti pozityviai, savo istoriją pradeda vertinti kaip unikalią ir vertą pagarbos.

ryšys su įvaikiu, įvaikis šeimoje, globotinis šeimoje