Kaip vystosi vaiko gebėjimas sutelkti dėmesį?

“Na kur tu žiopsai? Būk atidesnis!” - kai kurie vaikai šią frazę girdi kiekviename žingsnyje: tiek namuose, tiek mokykloje ar tiesiog kieme. Viskas labai paprasta: suaugusieji mano, kad mažieji yra išsiblaškę, todėl savo pastabomis tikisi padidinti jų dėmesingumą. Tačiau jei į šią situaciją pažvelgtume iš kitos pusės, suprastume, kad vaikas ir taip dėmesingas, tik tas dėmesys nukreiptas į jam, o ne tėveliams svarbius dalykus.

Vaikui nerūpi šaukštas, laikomas rankoje, nes jis įdėmiai seka, kas vyksta televizoriaus ekrane. Jo marškiniai susegti kreivai, nes besirengdamas ji turėjo įdomesnės veiklos ir viską darė nesąmoningai, “automatiniu” režimu. Eidamas per gatvę jis neapsidairo, nes jo dėmesį prikausto nauji vitrinų papuošimai, o be to, juk šalia yra mama, kuri visuomet viską sureguliuoja.

Dėmesingumas – psichikos procesas, glaudžiai susijęs su pasaulio pažinimu ir pasireiškiantis kryptingu minčių susitelkimu į konkretų objektą. Kiekvieną dieną vaikas iš aplinkos gauna didžiulį informacijos srautą, tačiau smegenys pasirenka vieną dominuojantį objektą, kuris užima svarbiausią vietą. Tokiu būdu visos likusios informacijos poveikis yra slopinamas ir ji nepasiekia vaiko sąmonės.

Pirmuosius išorinio dėmesingumo požymius galima pastebėti jau labai ankstyvame vaiko amžiuje. Ieškančios akys, galvutės  pasukimas į šviesos, kvapo ar garso skleidimo pusę,  sustingimas - panašios reakcijos suteikia galimybę išskirti objektus, sudominusius mažylį, taip pat fiksuoti jo dėmesio išraiškas.

Iki mokyklinio amžiaus vaikų elgesyje galima pastebėti ir vidines dėmesingumo apraiškas, kurios nukreiptos į mintis ir jausmus. Tikriausiai visi ne kartą esame matę, kaip pamiršęs visus savo darbus, vaikas tarsi apmiršta ir “stiklinėmis” akimis įsistebeilija į vieną tašką. Jis pamiršta, ką iki šiol darė, todėl suaugusiesiems dažnai atrodo, kad jis nedėmesingas ir negali susikaupti, tačiau iš tiesų to nereikėtų laikyti nedėmesingumu. Priešingai, tai yra vidinio dėmesio kulminacija, kuomet tam tikros mintys, prisiminimai ar fantazijos užima absoliutaus dominavimo poziciją ir visus likusius objektus išstumia iš vaiko sąmonės.

Susikaupimas ir dėmesio sutelkimas gali atsirasti kaip atsakas į stiprų, neįprastą ar netikėtą dirgiklį, įtakotą ne paties vaiko, o aplinkybių. Toks susikoncentravimas vadinamas nevalingu. Suaugusiems žmonėms tokių situacijų pasitaiko rečiau, nes jie turi daugiau patirties, taigi aplinkiniai įvykiai juos mažiau stebina. Na o penkerių – septynerių metų vaikų dėmesį patraukti labai nesunku, juk aplink juos nuolatos vyksta kažkas naujo ir dar nematyto.

Įsivaizduok, kad darželyje, kokio nors užsiėmimo metu, už durų pasigirta garsus triukšmas arba už lango kas nors žaidžia su aitvarais. Gali būti tikra, kad tą akimirką vaiko dėmesys bus sutelktas į naują, netikėtą įvykį ir jo pasąmonėje šis įvykis užims svarbiausią vietą, išstumdamas visas iki šiol buvusias mintis ir priversdamas pamiršti apie tai, ką jis veikė iki šiol. Lygiai tas pats nutinka ir su suaugusiais žmonėmis, tik mes, priešingai nei vaikai, dažniausiai prieš tai darytų darbų nemetame, o atliekame juos  nesąmoningai. Pavyzdžiui, tu skaitai knygą, tačiau tavo mintys kur nors nuklysta. Akys ir toliau atlieka mechaninį darbą (skaito parašytus žodžius), tačiau gauta informacija nėra įsisavinama. Vaiko sugebėjimas veikti nesąmoningai nėra gerai išsivystęs, todėl nukreipus dėmesį į naują objektą, įprastai jis pamiršta ką darė prieš tai.

Patyręs mokytojas visuomet žinos kaip susidoroti su situacija, sukėlusia nevalingą vaiko dėmesio atitraukimą. Reikia suprasti vieną dalyką: atitraukti dėmesį nuo įdomaus įvykio gali tik dar įdomesnis įvykis, todėl nepakanka pasakyti “vaikai, susikaupkit”. Toks metodas – visiškai neveiksmingas. O štai suvaidinti, kad į klasę atėjo paštininkas ir atnešė svarbią žinią – gali būti kur kas veiksmingiau. Juk tokiu atveju vaikų dėmesį patrauks net du dalykai: pirma – atsirado kažkoks naujas personažas, antra – atnešė kažkokią svarbią žinią, kurią tikrai norėsis išgirsti. Taigi vaikų dėmesys vėl bus nukreiptas į užsiėmimą.

Sulaukęs maždaug šešerių metų, vaikas pradeda savarankiškai valdyti mintis, taigi sugeba visą dėmesį sutelkti į svarbius ir reikalingus objektus ar įvykius, nereikšmingus dalykus nustumdamas į antrą planą. Taigi nereikėtų tikėtis, kad anksčiau mokykla pradėjęs lankyti, ar savarankiškai namuose besimokantis vaikas sugebės susikaupti taip, kaip tikisi suaugusieji. Toks sąmoningas dėmesio sutelkimas reikalauja tiek fizinių, tiek emocinių pastangų, todėl už šias pastangas vaikus reikėtų pagirti.

Pavyzdžiui, sekmadienį jaunesnioji sesutė žiūri filmukus, o vyresnėlis šešiametis berniukas susikaupęs užbaiginėja piešinį, kurį pirmadienį reikės nusinešti į mokyklą. Jam taip pat norisi pasižiūrėti filmukus, tačiau jis puikiai žino, kad turi atlikti nebaigtą darbą. Pasitelkęs valią jis nukreipia mintis į savo tikslą ir jį įgyvendina. Suaugusieji tai priima kaip savaime suprantamą dalyką, nes įprastai jų kasdienybėje pareigos visuomet užima pirmąją vietą. Tačiau vaiko gyvenime sistema veikia kitaip: jis dar nesuvokia, kaip svarbu yra atlikti savo pareigas, todėl toks sąmoningas jo pasirinkimas turėtų būti įvertintas.

Kaip vystosi sąmoningas dėmesingumas? Priemones, reikalingas sąmoningam savo elgesio kontroliavimui, vaikas gauna bendraudamas su suaugusiais žmonėmis. Pavyzdžiui, būdamas mažas jis galėdavo žaisti taip, kaip jam pačiam patinka, o šiek tiek paaugus jau atsirado žaidimai su taisyklėmis, kurios pratina prie sąmoningų veiksmų atlikimo. Kuo dažniau įvairiose situacijose vaikas turės elgtis pagal tam tikrus nurodymus, tuo greičiau jis pripras veikti sąmoningai: “Jei aš noriu gauti tai, reiškia turiu padaryti tą”. Šiuo atveju labai svarbus žodinis bendravimas. Jei vaikas stato ką nors iš kaladėlių ir jam nesigauna, veiksmingiausia pagalba yra būtent žodinė: “Kad pilis stovėtų, apačioje visuomet reikia dėti didžiausias kaladėles, ant kurių laikysis mažesnės. Kuri kaladėlė yra pati didžiausia?” Tokiomis žodinėmis instrukcijomis ugdyti vaiko dėmesingumą reikia nuo ankstyvo amžiaus. Tokiu būdu jis įpras ne stebėti, o girdėti, ir visa tai labai padės mokykloje, kurioje mokytojas neturės galimybės kiekvienam vaikui asmeniškai skirti daug dėmesio.

Dažnai nutinka taip, kad sąmoningai nukreiptas dėmesys tampa nesąmoningu. Pavyzdžiui, piešdamas piešinį, vaikas taip įsitraukia, kad nebegirdi iš televizoriaus sklindančių filmuko garsų. Jo dėmesys pilnai nukreiptas į vieną objektą. “Na ir šauniai tau gavosi nupiešti” - atbėgusi nusistebi mažoji sesutė, o berniukas net nepastebi, kad praėjo tiek daug laiko ir filmukų jau seniai neberodo.

Gebėjimas nukreipti dėmesį į kelis skirtingus objektus ar veiklas, atsiranda su laiku. Norėdama išsiaiškinti, koks “platus” yra tavo vaiko dėmesingumo ratas, gali išbandyti vieną žaidimą. Padėk ant stalo 10-15 smulkių daiktų ir uždenk juos rankšluostuku. Tuomet atidenk visus daiktus 3 sekundėms ir vėl uždenk. Kiek daiktų vaikas įsidėmėjo?

Įrodyta, kad vidutiniškai suaugusio žmogaus dėmesys nukreipiamas į ne daugiau kaip septynis daiktus. Keturių – penkerių metų vaikas įprastai įsidėmi tik vieną elementą, o šešerių metų – net tris. Tačiau skaičiai gali skirtis priklausomai nuo pačių daiktų ir jų išdėstymo. Pavyzdžiui jei daiktai guli per arti arba priešingai, per toli vienas nuo kito, įsidėmėtų daiktų skaičius sumažės. Lygiai tas pats nutiks tuo atveju, jei kai kurie daiktai vaikui bus neįprasti, nes būtent jie patrauks dėmesį ir užgoš visus likusius.

Sulaukus šešerių metų ne tik padidėja tuo pačiu metu suvokiamų daiktų skaičius, bet ir pasikeičia dalykai, traukiantys vaiko dėmesį. Jei trejų – keturių metų vaiko dėmesį labiausiai traukdavo ryškios spalvos ir neįprastos formos, tai sulaukus šešerių įdomiais gali tapti išoriškai niekuo neypatingi daiktai. Tokiame amžiuje noras pažinti įgauna gilesnę prasmę. Pavyzdžiui, jei iki šiol jis atkreipdavo dėmesį tik į keistą žmogaus išvaizdą, pavyzdžiui ryškiaspalvį megztinį, tai dabar jį gali patraukti pats žmogus ar jo elgesys.

Taip pat kinta ir sugebėjimo susikaupti ties viena veikla trukmė. Jei iki mokyklinio amžiaus vaikai tą patį žaidimą gali žaisti 30-50 minučių, tai sulaukus maždaug šešerių metų, tos pačios veiklos trukmė pailgėja iki dviejų valandų. Taip nutinka dėl to, kad vaiko interesų ratas platėja, taigi toje pačioje veikloje jis gali įžvelgti daugiau jį dominančių dalykų, kurie ir palaiko jo dėmesį.

Kaip teigia žinoma vaikų psichologė V.S. Mukhina, mokyklinio amžiaus vaikas, žiūrėdamas į vieną paveiksliuką, gali dvigubai ilgiau išlaikyti dėmesį, nei galėdavo būdamas keturių metų. Vėlgi, viskas susiję su tuo, kad prasiplečia vaiko interesų ratas: tame pačiame vaizde jį gali sudominti daugiau detalių, taigi savaime suprantama, paveiksliuko analizei skiriama daugiau laiko.

Buvo atliktas įdomus tyrimas: iki mokyklinio amžiaus vaikams reikėjo atlikti neįdomią užduotį – sudėlioti spalvoto popieriaus iškarpas į skirtingų spalvų dėžutes. Tyrimo metu buvo stebima veiklos ir nukrypimo nuo jos trukmė. Lyginant dvejų – trejų metų ir penkerių – šešerių metų vaikų elgesį paaiškėjo, kad pastarieji gali išlaikyti dėmesį ties jiems neįdomia veikla maždaug keturis kartus ilgiau ir beveik penkis kartus rečiau atitraukia dėmesį į pašalinę veiklą. Tuo tarpu vyresni, mokyklinio amžiaus vaikai lengviau susikaupia ties ta veikla, kuri juos domina intelektualiaja prasme (dėlionės, mįslės ir t.t.).

Nustatyta, kad šešerių metų vaikai aktyviai ir be pertraukos vieną ir tą patį darbą gali daryti ne ilgiau nei 15-20 minučių, todėl jei pamoka vyksta 35 minutes, užsiėmimų pobūdį reikėtų keisti ne rečiau nei kas 20 minučių. Per savaitę šešiamečio mokymosi programoje turėtų būti ne daugiau nei 20 pamokų, ir tik 8 iš jų gali būti reikalaujančios visiško susikaupimo. Specialistai pastebėjo, kad mokantis šešias dienas per savaitę, našiausios dienos yra antradienis ir trečiadienis. Šiomis dienomis tikslinga skirti po keturias, o likusiomis dienomis – po tris pamokas. Pirmąją savaitės dieną ir savaitės pabaigoje viena pamoka turėtų būti įtempta ir reikalaujanti susikaupimo, o kitos – lengvesnės, pavyzdžiui muzika, dailė ar fizinis lavinimas.

Dažniausiai iki mokyklinio amžiaus vaikų gebėjimas susikaupti nėra pakankamai išvystytas, todėl jie labai greitai susidomi pašaliniais dalykais ir praranda koncentraciją. Norint, kad mokykloje vaikui gerai sektųsi, būtina skatinti jo dėmesingumą. Pavyzdžiui, gali išbandyti tokią metodiką: kartu su vaiku mokykis eilėraščio, kai namuose bus įjungtas televizorius ar muzika. Pirmąsias keturias eilutes išmokite prie tylaus garso, sekančias – prie padidinto garso, na o mokantis paskutiniąsias eilutes garsą padidink tiek, kad jis būtų lygus tavo kalbėjimo tonui. Toks pratimas skatins vaiko gebėjimą prisitaikyti prie kintančių aplinkybių ir išlaikyti dėmesį ties vienu svarbiausiu objektu.

Nesugebėjimas prisitaikyti prie kintančių aplinkybių ir persiorientuoti iš vienos veiklos į kitą dažnai įvardinamas kaip paprasčiausias išsiblaškymas. Dažniausiai taip nutinka emocionalesniems vaikams. Įvairūs vaizdiniai ar garsai (filmai, pasakos ir t.t.) palieka gilų įspūdį ir užvaldo mintis, todėl jiems sunkiau pavyksta sugrįžti į realybę. Kitaip tariant, ryškūs prisiminimai vaiko sąmonėje užima dominuojančią poziciją, į šoną nustumdami dabarties įvykius. Šiems vaikams dažnai kyla problemų mokykloje: jei pamokos metu reikia atlikti kelias skirtingas užduotis, jų mintys nespėja “peršokti” ir prisitaikyti prie pakitusių aplinkybių, todėl jie dažnai nespėja kartu visais arba užsisvajoję (vis dar galvodami apie prieš tai buvusią veiklą) neišgirsta mokytojos nurodymų ir tiesiog nesupranta užduoties esmės. Kita problema – vaiko susidomėjimas tam tikrais konkrečiais dalykais. Pavyzdžiui, pirmokui labai įdomi matematikos pamoka. Jo susižavėjimas skaičiavimu toks stiprus, kad net ir prasidėjus kitai pamokai jis niekaip negali pamiršti to, ką išmoko per matematiką. Visos jo mintys nukreiptos į vieną konkretų dalyką, todėl jis niekaip negali susikaupti likusių pamokų metu. Dažnai tėvai daro vieną klaidą: teigia, kad jų vaikas gabus kažkurioje vienoje srityje. Iš tikrųjų vaikas gali būti gabus įvairiose srityse, tačiau tam tikri dalykai jo dėmesį patraukia kur kas labiau. Tokiu atveju reikėtų pabandyti pakeisti dienotvarkę: jei vaikui labiausiai patinka matematika, tai būtent šią pamoką išbrauk iš dienos užsiėmimų ir stebėk, kaip jam seksis sutelkti dėmesį į kitas pamokas. Gali paaiškėti, kad pašalinus “dirgiklį” (dėmesį atitraukiančią veiklą), vaikas kuo puikiausiai sugeba susikaupti ties kitomis veiklomis ir jo pasiekti rezultatai būna kur kas geresni.

Ir vis dėl to, reikia pripažinti, kad sugebėjimas susikaupti neatsiranda savaime. Jį būtina palaipsniui ugdyti. Psichologai teigia, kad iki mokyklinio amžiaus vaikams turėtų būti formuojami trys pagrindiniai dėmesio išlaikymo įgūdžiai:

  • Palaipsniui vaikas turi išmokti priimti vis sudėtingesnes instrukcijas.

Pavyzdžiui bet kuris žaidimas turi prasidėti nuo lengviausių užduočių, kurios nuolatos vis sunkėja. Jei vaikas su užduotimi nesusitvarko, tėvų pareiga padėti jam duodant žodines instrukcijas (paaiškinant, ką ir kaip daryti).

  • Vaikas turi įsiminti jam duotas instrukcijas viso užsiėmimo metu.

Kad vaikas įsisavintų informaciją, tuos pačius žodžius (nurodymus kaip ir ką daryti) gali tekti pakartoti kelis kartus. Geriausiai informacija įsisavinama ją garsiai pakartojant, todėl gali paprašyti vaiko, kad jis pakartotų viską, ką jam sakei.

  • Vaikas turi mokytis savikontrolės.

Skatink vaiką savarankiškai vertinti savo paties darbus, ieškoti ir taisyti klaidas. Tai skatina vaiko savarankiškumą ir dėmesingumą.

Vaiko dėmesingumo vystymui gali išbandyti šias paprastas užduotis:

  • Užsidenk akis ir papasakok, kaip apsirengę vaikai, su kuriais tu žaidi.
  • Užsidenk akis ir papasakok, kokios spalvos plaukus turi kiti žaidžiantys vaikai.
  • Užsidenk akis ir išvardink kitus žaidžiančius vaikus, pradėdamas vardinti nuo paties žemiausio iki aukščiausio.
  • Apsižvalgyk po kambarį. Dabar užsimerk ir išvardink kokie daiktai yra kambaryje ir kurioje vietoje jie stovi.
  • Kiek namuose yra langų ir durų?
  • Kiek vaikiškų knygelių tu turi? Ir t.t.

Susiję straipsniai

Votys: kodėl atsiranda ir kaip gydyti?

Votis, kitaip dar vadinama furunkulu – tai plauko maišelio uždegimas, galintis pažeisti ir aplinkinius audinius.

Stomatitas – skausmingas burnos gleivinės uždegimas

Stomatitas – tai burnos gleivinės uždegimas. Dėl jo jaučiamas diskomfortas valgant, kalbant ir atliekant kitus įprastus veiksmus.

Infekcinė mononukleozė (Epšteino-Baro virusinė infekcija)

Mononukleozė – ūmi liga, kuria dažniausiai serga jaunimas ir vaikai. Ligos protrūkių daugiausia pasitaiko rudenį ir žiemą.