TVKlausimai, kuriuos kasdien vertėtų užduoti vaikui
Šiais laikais niekas niekam neturi laiko. Mes taip įsitraukiame į kasdienius rūpesčius, taip prie visko kabinėjamės, kad pamirštame apie nuoširdaus pokalbio su vaiku svarbą. Ar verta stebėtis, kad santykiai galiausiai pašlyja, tampa formalūs, praraja tarp tėvų ir jų atžalų tampa vis didesnė ir didesnė? Kaip to išvengti?
Mokslininkai paskaičiavo, kad vidutiniškai bendravimui su vaiku tėvai skiria vos 12,5 minutės per dieną. 8,5 minutes (iš to paties laiko!) tėvai sugaišta įvairiems pamokymams ir ginčams, ir tik 4 minutes skiria neformaliam, draugiškam bendravimui.
Psichologė ir rašytoja Džeimi Harrington rado išeitį – ji suformulavo 4 klausimus, kuriuos savo atžalai vertėtų užduoti kiekvieną dieną. Leidiniui „Huffington post“ ji papasakojo, kaip pati palaiko ryšį su vaiku, nors dirba beveik be išeiginių: „Aš turiu vis mažiau laiko, kurį galėčiau skirti dukrelei. Tačiau net ir būdama tokia užimta aš kiekvieną vakarą skiriu po 15 minučių nuoširdžiam pasikalbėjimui. Aš manau, kad taip „palieku atviras duris“, kad esant reikalui dukrytė galėtų pasidalinti su manimi tuo, kas jai iš tiesų svarbu. Nemanykite, kad kiekvieną kartą gaunu „išpakuotą“ atsakymą – dažnai būna taip, kad dukra apsiriboja vos keliais žodžiais, tačiau pasitaiko, kad imame aptarinėti jai svarbias temas. Aš užduodu šiuos klausimus kiekvieną dieną ir atidžiai klausau. Man svarbu žinoti, kad dukra žino, jog esu šalia.
Labai svarbu užduoti vaikui atvirus klausimus. Jie nuo uždarų skiriasi tuo, kad į juos negalima atsakyti žodžiais „taip“ ir „ne“. Būtent atviri klausimai skatina vaikus apibūdinti savo jausmus, vertinti savus ir svetimus poelgius, o tėvams jie padeda geriau pažinti ir suprasti vaiką“, - pasakoja psichologė.
Štai keturi klausimai, kurie padės jums išsaugoti su vaiku šiltus ryšius, net jeigu bendravimui neturite daug laiko.
Kaip praėjo tavo diena?
Jeigu vaikas iš pradžių atsakys vienu žodžiu „blogai“, „normaliai“ ir pan., nereikia jo kvosti ir tikėtis, kad po truputį išpešite kiekvieną smulkmeną. Galima pasakyti: „Gerai. Jeigu nenori pasakoti – nepasakok. Tačiau man labai įdomu. O štai aš šiandien veikiau tą ir aną...“ Laikui bėgant net ir labiausiai savyje užsisklendęs, savarankiškas ir labiausiai slapukaujantis vaikas pasidalins su jumis tuo, kas dedasi jo širdyje. Ši gudrybė yra patikrinta, ir tinka ne tik vaikams, bet ir... antrajai pusei.
Kaip sekasi tavo draugams?
Galima paklausti apie konkretų draugą arba apie draugus apskritai. Pavyzdžiui: „kaip manai, kuris tavo draugas man patinka labiausiai? Kodėl? Papasakok man apie savo geriausią draugą. Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti geri draugai? Kokį maloniausią dalyką tau yra padaręs tavo draugas? Kuriuo savo draugu didžiuojiesi labiausiai ir kodėl? Ką darytum, jeigu sužinotum, kad tavo draugas ką nors pavogė?“ Kaip jau tikriausiai supratote, šie klausimai labai priklauso nuo vaiko amžiaus ir konkrečios situacijos.
Kas geresnio nutiko šiandien tavo gyvenime?
Net ir pačią juodžiausią, niūriausią ir nesėkmingiausią dieną (pavyzdžiui, po matematikos kontrolinio) galima pamąstyti ir prisiminti apie kokias nors malonias smulkmenas. Na, o jeigu prisiminti nieko neišeina, galima pasilinksminti: nueiti į kiną, pažaisti su visa šeima stalo žaidimą ir pasvajoti, kaip praleisite atostogas ar bent jau artimiausią savaitgalį. Tokios fantazijos tiek jus, tiek jūsų atžalas ištrauks iš negatyvumo liūdno ir suteiks daug gerų emocijų.
Ar tau reikia mano pagalbos?
Visi mes žinome, kaip sunku kartais būna paprašyti, kad kas nors ištiestų pagalbos ranką. Vaikas, kuris nepriprato prašyti pagalbos dėl smulkmenų, nesikreips jos ir sudėtingoje situacijoje, todėl pradėti reikia nuo mažesnių dalykų – padėti susitvarkyti kambaryje, paruošti pamokas, išspręsti kokią nors nevienareikšmę situaciją. Nebijokite išlepinti sūnelio arba dukrytės – kuo daugiau padėsite smulkmenose, tuo didesnė tikimybė, kad rimtoje situacijoje vaikas patarimo kreipsis į jus. Tačiau, suprantama, tai nereiškia, kad už savo atžalą turite daryti viską.
Ir dar vienas mažytis patarimas: kai klausysitės vaiko pasakojimo, neskubėkite daryti išvadų. Komentuokite tik tada, kai jūsų to paprašys. Tegul jūsų akys bus tame pačiame lygyje (jeigu vaikas mažas – pasilenkite prie jo, paimkite ant rankų ar prisėskite šalia). Neignoruokite kūniško kontakto – apkabinkite, imkite ant rankų. Jeigu esate blogos nuotaikos arba neturite laiko – būkite sąžiningi ir pasakykite tai vaikui, bet susitarkite, kad pasikalbėsite vėliau.
