Kodėl mamai grįžus vaiko elgesys staiga pasikeičia?

„Su močiute visą dieną buvo nuostabus.“ „Tėtis sako, kad jokių problemų nekilo.“ „Darželyje auklėtoja giria, o vos mane pamato – prasideda.“

Tokia situacija pažįstama ne vienai mamai. Vaikas su kitais suaugusiaisiais gali ramiai žaisti, klausyti, pats pavalgyti ar apsirengti, tačiau mamai grįžus namo staiga tampa irzlus, pradeda verkšlenti, reikalauti dėmesio, prieštarauti ar supyksta dėl, atrodytų, visiškos smulkmenos.

Natūraliai kyla klausimas – kodėl būtent su mama? Ar vaikas iš tiesų „labiausiai neklauso“ žmogaus, su kuriuo yra artimiausias?

Visą dieną stengėsi – o dabar gali atsipalaiduoti

Buvimas darželyje, su aukle, seneliais ar net kitu iš tėvų vaikui gali pareikalauti nemažai savikontrolės. Reikia prisitaikyti prie aplinkos, laikytis taisyklių, palaukti savo eilės, susitarti su kitais vaikais, susidoroti su nusivylimais.

Net jei iš šalies atrodo, kad diena praėjo puikiai, vaikas gali būti pavargęs nuo visų jos įspūdžių.

Pamatęs mamą, su kuria jaučiasi artimas ir saugus, jis gali pagaliau paleisti dalį visą dieną kauptos įtampos. Tada ir pasipila ašaros, pyktis ar reikalavimai.

Tai nereiškia, kad vaikas visą dieną sąmoningai „vaidino gerą“. Greičiau jo gebėjimas kontroliuoti emocijas tiesiog pasiekė savo ribą.

Kartais užtenka visai mažos smulkmenos

Mama grįžta namo ir pasiūlo nusiplauti rankas. Ne tie makaronai vakarienei. Ne taip nulupo bananą. Paprašė nusiauti batus. Ir staiga – didžiulis pyktis.

Dažnai problema nėra bananas ar batai. Jie tampa paskutiniu lašu, kai vaikas jau yra pavargęs, alkanas, pasiilgęs mamos ar perpildytas dienos įspūdžių.

Mažiems vaikams dar sunku suprasti ir pasakyti: „Šiandien buvo labai daug žmonių ir triukšmo, aš pavargau ir noriu pabūti su tavimi.“ Vietoj to jų savijauta pasirodo per elgesį.

„Bet kodėl su tėčiu jis taip nesielgia?“

Šis klausimas mamoms gali būti ypač skaudus. Jei su tėčiu ar močiute vaikas buvo ramus, lengva pagalvoti: gal aš kažką darau ne taip?

Tačiau vaikų elgesys skirtinguose santykiuose ir aplinkose natūraliai skiriasi. Skiriasi taisyklės, dienos ritmas, suaugusiųjų reakcijos ir pats vaiko santykis su kiekvienu žmogumi.

Be to, vaikai dažnai daugiau emocijų parodo žmogui, prie kurio yra labiausiai įpratę kreiptis, kai pavargsta, išsigąsta ar jiems reikia paguodos.

Tai nereiškia, kad mama turi toleruoti bet kokį elgesį. Saugumas ir ribos vienas kitam neprieštarauja.

Mamai grįžus vaikui gali reikėti ne klausimų, o ryšio

Po išsiskyrimo su mama vaikui gali norėtis labai greitai atkurti artumą. Suaugusiajam natūralu grįžus klausti: „Kaip sekėsi? Ką valgei? Ką veikei? Ar buvai geras?“

Tačiau pavargusiam mažyliui net ir klausimai gali būti dar viena užduotis.

Kartais geriau pirmiausia apsikabinti, kartu atsisėsti, kelias minutes pažaisti ar tiesiog pabūti šalia. Apie dieną galima pasikalbėti vėliau, kai vaikas jau nurimęs.

Padėti gali paprastas „perėjimas“ iš vienos dienos dalies į kitą

Jei pastebite, kad sunkiausias metas nuolat prasideda vos susitikus po darželio ar grįžus namo, verta pagalvoti apie mažą kasdienį ritualą.

Vienam vaikui padės užkandis ir vanduo, kitam – dešimt minučių prisiglaudus prie mamos, trečiam – ramus žaidimas, pasivaikščiojimas ar galimybė kurį laiką pabūti be papildomų reikalavimų.

Nebūtina iš karto klausti, ar susitvarkė žaislus, priminti apie rytojaus darželį ir skubėti atlikti vakaro darbų. Kartais trumpa pauzė padeda išvengti gerokai ilgesnės emocijų audros.

Tačiau ribų atsisakyti nereikia

Suprasti, kodėl vaikas pyksta, nereiškia leisti jam viską.

Jeigu vaikas muša, spardo, mėto daiktus ar kitaip netinkamai elgiasi, ribą galima išlaikyti ramiai ir aiškiai: pykti galima, mušti – ne.

Kai emocijos įsisiūbuoja, ilgi aiškinimai dažniausiai nepadeda. Apie tai, kas nutiko ir kaip kitą kartą būtų galima pasielgti kitaip, geriau kalbėtis vaikui nurimus.

Mamai irgi gali būti sunku

Yra ir kita šios situacijos pusė. Mama grįžta pasiilgusi vaiko, tikėdamasi malonaus vakaro, o gauna ašaras, pyktį ir nuolatinį „mama, mama, mama“.

Ypač apmaudu išgirsti, kad iki jos pasirodymo „viskas buvo idealu“.

Tokiais vakarais verta prisiminti, kad vaiko elgesys nebūtinai yra jo santykio su mama įvertinimas. Kartais tai tiesiog ženklas, kad mažam žmogui baigėsi dienos jėgos.

Kada verta atkreipti daugiau dėmesio?

Emocinis išsikrovimas po darželio ar dienos, praleistos atskirai nuo tėvų, nėra neįprastas. Tačiau verta atidžiau stebėti situaciją, jei stiprūs pykčio ar verkimo epizodai kartojasi labai dažnai, trunka ilgai, vaikas nuolat atrodo įsitempęs, nenori eiti į darželį, pasikeičia jo miegas, valgymas ar atsiranda kitų ryškių elgesio pokyčių.

Tokiu atveju pravartu pasikalbėti su darželio pedagogais ir išsiaiškinti, kaip vaikas jaučiasi dienos metu. Jei sunkumai užsitęsia ar kelia nerimą, verta pasitarti ir su vaiko gydytoju ar vaikų psichologu.

 

Kartais už „auksinio vaiko“ darželyje ir emocijų audros namuose slypi visai paprastas dalykas: vaikas visą dieną stengėsi susitvarkyti su dideliu pasauliu, o grįžęs pas artimiausią žmogų pagaliau parodo, kiek daug jam tos dienos buvo.