Korepetitoriai jau priešmokyklinukams: ar iš vaikų tikimasi per daug?

Vis daugiau tėvų papildomų pamokų ieško ne tik vyresnių klasių mokiniams ar abiturientams, bet ir priešmokyklinukams. Tėvai siekia, kad vaikai į pirmą klasę ateitų pažinodami raides ir skaičius, mokėdami skaityti bei gebėdami savarankiškai atlikti užduotis. To priežastis – ugdymo sistema, kelianti vis didesnius lūkesčius. Visgi specialistai pastebi, kad ne visi vaikai tam pasirengę ir gali šiuos lūkesčius atliepti vienodu tempu.

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Kalbėjimo ir kalbos terapijos magistrės, logopedės Ivonos Soroko, ši tendencija nėra atsitiktinė.

„Priešmokyklinėje klasėje vaikas formaliai neprivalo mokėti skaityti, tačiau pirmoje klasėje dažnai jau tikimasi, kad jis tai gebės. Daugelis užduočių pateikiamos taip, kad mokinys galėtų jas perskaityti pats. Todėl tėvai dar prieš pirmą klasę aktyviai ieško savo vaikui specialisto pagalbos ir papildomų pamokų. Tai tampa savotišku bandymu pasiruošti tam, kas laukia mokykloje“, – sako specialistė.

Ji pastebi, kad vieniems vaikams skaitymo ar rašymo įgūdžiai ugdosi lengvai ir natūraliai, tačiau kitiems reikia daugiau laiko ir didesnės brandos. Visgi ugdymo sistema dažnai juda vienodu tempu visiems.

Ar pirmokas jau turi mokėti skaityti?

Nors priešmokyklinėje klasėje vaikas dar neprivalo mokėti skaityti, realybėje daugelis tėvų jaučia spaudimą kuo anksčiau pradėti ruoštis mokyklai.

Papildomos pamokos, užduočių knygelės, skaitymo pratybos ir specialistų konsultacijos tampa vis dažnesniu pasirinkimu šeimose, auginančiose būsimus pirmokus.

Tačiau specialistai primena, kad vaikai vystosi nevienodai. Vieniems skaitymas ar rašymas tampa natūraliu procesu ankstyvame amžiuje, o kitiems tam reikia daugiau laiko.

Vaikų sunkumai dažnai pastebimi dar darželyje

Kasdienėje praktikoje I. Soroko dažniausiai susiduria su vaikais, kuriems sunkiau sekasi įgyti kalbos, skaitymo ar rašymo įgūdžius, išlaikyti dėmesį bei nuosekliai reikšti mintis.

Pasak jos, dalis šių sunkumų išryškėja dar ikimokykliniame amžiuje, tačiau ne visuomet sulaukia pakankamo dėmesio.

„Kartais jau darželyje matome, kad vaikui sunkiau susikaupti, išklausyti užduotį iki galo, papasakoti įvykį ar nuosekliai išdėstyti mintis. Tai nebūtinai reiškia sutrikimą, tačiau gali būti signalas, kad vaikui reikės daugiau pagalbos ir laiko ugdantis tam tikrus gebėjimus“, – teigia logopedė.

Su kalbos, kalbėjimo ir komunikacijos bei mokymosi sunkumais susiduriančiais vaikais specialistė dirba jau daugiau nei dešimtmetį.

Nuo darželio pedagogės iki logopedės

Baigusi ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogikos studijas, I. Soroko septynerius metus dirbo darželyje. Nors logopedija ją domino dar mokyklos laikais, tuo metu šios studijos buvo organizuojamos tik Šiauliuose, todėl ji pasirinko pedagogikos kryptį.

Vėliau specialistė nusprendė grįžti prie pirminio savo tikslo ir pasirinko specialiosios pedagogikos bei logopedijos studijas.

„Visada norėjau dirbti su vaikais, turinčiais įvairių ugdymosi poreikių. Tai manęs negąsdino, priešingai – traukė. Todėl vėliau nusprendžiau grįžti prie minties apie logopediją ir pasirinkau specialiosios pedagogikos ir logopedijos studijas“, – pasakoja pašnekovė.

Baigusi studijas ji pradėjo dirbti mokykloje specialiąja pedagoge, kartu atlikdama ir logopedės funkcijas.

Šiuolaikinė logopedija – kur kas daugiau nei garsų tarimas

Siekdama gilinti profesines kompetencijas, I. Soroko pasirinko VDU ir Klaipėdos universiteto vykdomą jungtinę magistrantūros studijų programą „Kalbėjimo ir kalbos terapija“, kurią neseniai baigė.

Pasak jos, studijos iš esmės praplėtė požiūrį į logopedo darbą ir pagalbos vaikui galimybes.

„Labai aiškiai supratau, kad vienas specialistas negali išspręsti visų vaiko sunkumų. Kalbos, kalbėjimo, komunikacijos ar mokymosi problemos dažnai susijusios su daug platesniais raidos procesais, todėl būtinas įvairių specialistų bendradarbiavimas, biopsichosocialinis požiūris.“

Studijų metu ji atliko praktiką įvairiose gydymo ir ugdymo įstaigose, kur susipažino tiek su švietimo sistemoje kylančiais iššūkiais, tiek su sudėtingesniais klinikiniais atvejais.

Anot specialistės, šiandien logopedo darbas neapsiriboja vien garsų tarimo koregavimu.

„Kuo platesnis specialisto požiūris, tuo daugiau galimybių laiku suteikti vaikui reikalingą pagalbą. Labai svarbu matyti ne vien konkretų sunkumą, bet ir bendrą vaiko raidos paveikslą.“

Sunkumų patiria ne tik specialiųjų poreikių turintys vaikai

Dirbdama mokykloje I. Soroko dažniausiai susidurdavo su mokiniais, turinčiais skaitymo ir rašymo sunkumų, dėmesio koncentracijos problemų, disleksijos ar disgrafijos požymių.

Darželyje dažniau tenka dirbti su vaikais, kuriems sunku taisyklingai tarti garsus, pasakoti pagal siužetinius paveikslėlius ar nuosekliai reikšti mintis.

Savo magistro darbe specialistė tyrė, kaip asmenines patirtis pasakoja tipinės raidos vaikai ir mokiniai, turintys skaitymo bei rašymo sunkumų.

„Tyrimas parodė, kad pasakoti asmenines istorijas gana sudėtinga daugeliui mokyklinio amžiaus vaikų. Kartais atrodo, kad vaikas puikiai žino, ką nori pasakyti, tačiau jam sunku mintis nuosekliai ir sklandžiai išreikšti žodžiais. O būtent šie gebėjimai vėliau tampa svarbūs tiek mokantis, tiek bendraujant.“

Didžiausia klaida – tikėtis, kad vaikas „išaugs“

Kalbėdama apie tėvų vaidmenį, logopedė pastebi, kad dažnai susiduriama su dviem kraštutinumais.

Vieni tėvai dėl vaiko raidos pradeda nerimauti labai anksti, kiti – priešingai, ilgai delsia kreiptis pagalbos tikėdamiesi, kad sunkumai išnyks savaime.

„Kartais darželyje jau aiškiai matome, kad vaikui tam tikri dalykai sekasi sunkiau, tačiau suaugusieji save ramina mintimi, kad jis dar mažas ir viskas susitvarkys. Deja, kai kuriais atvejais taip prarandamas labai svarbus laikas“, – sako logopedė.

Ji ragina nebijoti specialistų rekomendacijų ir konsultacijų, o kilus klausimams išgirsti ne vieno specialisto nuomonę bei bendradarbiauti su ugdymo įstaigomis.

Kalbos ugdymas prasideda namuose

Pasak I. Soroko, kalbos ugdymas prasideda ne logopedo kabinete, o kasdienėje šeimos aplinkoje.

Kartu skaitomos knygos, pokalbiai apie dienos įvykius, pasakojamos istorijos, klausimai ir diskusijos yra vieni svarbiausių veiksnių, padedančių vaikui ugdyti kalbinius gebėjimus.

„Darželis ar mokykla negali vieni išspręsti visų klausimų. Geriausias rezultatas pasiekiamas tada, kai bendradarbiauja specialistai, mokytojai ir šeima. Kuo daugiau gyvo bendravimo vaikas patiria kasdienybėje, tuo tvirtesnius pagrindus jis susikuria ateičiai.“

Anot specialistės, svarbiausia prisiminti, kad vaikai vystosi skirtingu tempu. Vieniems skaitymas ar rašymas tampa natūraliu procesu labai anksti, kitiems reikia daugiau laiko. Todėl siekiant rezultatų svarbu nepamiršti esminio dalyko – matyti ne tik programą ar keliamus reikalavimus, bet ir patį vaiką bei jo individualius poreikius.