Kraujo tyrimas vaikui: iš piršto ar iš venos?

Vaikui paskirtas kraujo tyrimas, o tėvams iškart kyla praktinis klausimas – ar kraują ims iš piršto, ar iš venos? Mažesniems vaikams dūris į pirštą dažnai atrodo paprastesnis variantas, tačiau ne visiems tyrimams tokio kraujo mėginio pakanka. Be to, iš piršto ir iš venos paimtas kraujas nėra visiškai vienodas, todėl skirtingu būdu gauti kai kurių tyrimų rezultatai gali šiek tiek skirtis.

Kuo skiriasi kraujas iš piršto ir iš venos?

Kai sakome „kraujas iš piršto“, paprastai turime omenyje kapiliarinį kraują. Piršto oda praduriama specialiu vienkartiniu lancetu, o susidarę kraujo lašeliai surenkami į nedidelę talpyklę.

Kapiliarinis mėginys nėra tiesiog mažesnis veninio kraujo kiekis. Jame yra kraujo iš smulkiųjų kraujagyslių ir tam tikras kiekis aplinkinių audinių skysčio, todėl jo sudėtis gali šiek tiek skirtis nuo tiesiai iš venos paimto kraujo.

Veninis kraujas imamas adata pradūrus veną, dažniausiai rankoje. Tokiu būdu galima paimti didesnį kraujo kiekį ir pripildyti kelis skirtingiems tyrimams reikalingus mėgintuvėlius. Šis būdas naudojamas atliekant labai daug laboratorinių tyrimų.

Kada vaikui gali pakakti kraujo iš piršto?

Kapiliarinio kraujo privalumas – tyrimui gali pakakti labai nedidelio kraujo kiekio. Tai ypač aktualu kūdikiams ir mažiems vaikams, kurių venos smulkios, o pats kraujo paėmimas iš venos gali būti sudėtingesnis.

Kapiliarinis kraujas gali būti naudojamas įvairiems tyrimams, jeigu konkretaus tyrimo metodika tai leidžia. Pavyzdžiui, pediatrijoje kapiliarinis mėginys gali būti naudojamas ir bendram kraujo tyrimui.

Tačiau tai nereiškia, kad kiekvieną vaikui paskirtą tyrimą galima atlikti iš piršto. Kokio mėginio reikia, priklauso nuo konkretaus tyrimo, laboratorijoje naudojamo metodo ir reikalingo kraujo kiekio.

Kodėl kartais iš karto imama iš venos?

Jeigu gydytojas paskyrė daugiau tyrimų, dažnai praktiškiau kraują paimti iš venos. Vienu dūriu galima surinkti reikiamą kiekį į kelis mėgintuvėlius ir atlikti skirtingus tyrimus.

Veninio kraujo gali reikėti ir tada, kai konkrečiam laboratoriniam tyrimui kapiliarinis mėginys netinka arba kai būtinas didesnis ir tinkamos kokybės mėginio kiekis.

Todėl tėvams nereikėtų nustebti, jeigu net ir mažam vaikui laboratorijoje pasiūloma kraują imti iš venos. Pediatriniams pacientams naudojamos įvairios priemonės, pavyzdžiui, mažesnės adatos, specialios „drugelio“ tipo sistemos ir mažo tūrio mėgintuvėliai.

Ar iš piršto ir iš venos gauti rezultatai būna vienodi?

Nebūtinai. Tai viena svarbiausių priežasčių, kodėl laboratorijai svarbu žinoti, kokiu būdu mėginys buvo paimtas.

Didelės apimties vaikų kraujo tyrimų analizė parodė sisteminių skirtumų tarp iš kapiliarinio ir veninio kraujo nustatytų bendro kraujo tyrimo rodiklių. Pavyzdžiui, kapiliariniame kraujyje vidutiniškai nustatytas kiek didesnis hemoglobino ir hematokrito kiekis, o kai kurių kitų rodiklių reikšmės buvo mažesnės.

Skirtumų gali būti ir atliekant kitus tyrimus. CLSI nurodo, kad kapiliarinio ir veninio kraujo mėginiuose reikšmingai gali skirtis, pavyzdžiui, gliukozės, bendro baltymo, bilirubino, kalcio ir kai kurių elektrolitų rezultatai.

Tai nereiškia, kad vienas kraujo paėmimo būdas yra „geras“, o kitas – „blogas“. Svarbu pasirinkti konkrečiam tyrimui tinkamą mėginį ir rezultatą vertinti atsižvelgiant į jo paėmimo būdą.

Ar iš piršto vaikui skauda mažiau?

Tėvams gali atrodyti, kad dūris į pirštą automatiškai bus lengvesnis nei kraujo paėmimas iš venos. Tačiau kiekvienas vaikas procedūrą išgyvena skirtingai.

Kapiliariniam kraujui paimti atliekamas trumpas odos dūris, o veninio kraujo paėmimas gali užtrukti ilgiau. Kita vertus, jeigu reikia atlikti daug tyrimų, vienas sėkmingas kraujo paėmimas iš venos gali būti paprasčiau nei bandymas iš piršto surinkti didesnį reikalingą kiekį.

Kraujo paėmimas iš venos vaikams gali kelti skausmą ir nerimą, todėl specialistai rekomenduoja taikyti vaiko amžiui tinkamus būdus baimei mažinti – nukreipti dėmesį, leisti vaikui dalyvauti procese, kai įmanoma, procedūros metu būti šalia tėvams.

O kūdikiams – iš piršto ar kulniuko?

Kūdikiams kapiliarinis kraujas gali būti imamas ne iš piršto, o iš kulniuko. Būtent kulniuko dūris naudojamas ir imant kraują naujagimių patikrai, kai kraujo lašeliai užlašinami ant specialios tyrimo kortelės.

Kraujo paėmimo vieta parenkama atsižvelgiant į vaiko amžių, atliekamą tyrimą ir saugaus mėginio paėmimo rekomendacijas.

Ar tėvai gali paprašyti imti tik iš piršto?

Paklausti tikrai galima, ypač jei vaikas labai bijo veninio kraujo paėmimo. Tačiau galutinį pasirinkimą lemia ne vien vaiko ar tėvų pageidavimas.

Pirmiausia turi būti įvertinta, kokie tyrimai paskirti, kiek kraujo jiems reikia ir ar laboratorija gali juos patikimai atlikti iš kapiliarinio mėginio.

Todėl jeigu registruojantis kraujo tyrimui kyla klausimų, verta iš anksto pasiteirauti laboratorijoje, iš kur bus imamas kraujas. Taip vaiką galima ir tiksliau paruošti – juk pažadas „tik truputį durs į pirštuką“ gali baigtis papildomu stresu, jei atvykus paaiškės, kad kraują vis dėlto reikės imti iš venos.

Trumpai: kraujas iš piršto patogus, kai tyrimui užtenka nedidelio kapiliarinio mėginio ir konkreti tyrimo metodika leidžia jį naudoti. Veninis kraujas dažniau pasirenkamas, kai reikia daugiau kraujo, atliekama daugiau ar specifinių tyrimų. Kuris variantas tinkamiausias konkrečiam vaikui, priklauso pirmiausia nuo paskirtų tyrimų, o ne vien nuo vaiko amžiaus.