Lietuviškos Kūčių tradicijos ir Kūčių burtai

RapunzielStock | Shutterstock.com

Ar žinojote, kad senoliai Kūčias švęsdavo net tris dienas, labai džiaugėsi, jeigu trumpiausia metų naktis yra žvaigždėta, o lygiai vidurnaktį skubėjo atsigerti šulinio vandens...

Kūčios tris dienas: Kūčios, Mažosios Kūčios ir Kūčelės

Šiandien Kūčias švenčiame Kalėdų išvakarėse, gruodžio 24-ąją, tačiau senovėje Kūčios buvo švenčiamos tris dienas:

• „Pagrindinės“ Kūčios buvo minimos tą pačią dieną, kaip ir dabar, t.y. Kalėdų išvakarėse;
• Mažosios Kūčios - Naujųjų metų išvakarėse;
• Kūčelės - sausio 6-ąją (dabar šią dieną švenčiame Tris Karalius).

Pasiruošimas Kūčioms: svarbiausia - švara

Prieš Kūčias buvo įprasta kruopščiai išvalyti namus, patiems išsikaitinti ir išsiprausti pirtyje, apsirengti švariais, šventiniais drabužiais, o taip pat apsivalyti dvasią - susitaikyti su šeimos nariais, giminaičiais, kaimynais, išsakyti senas skriaudas, atsiprašyti ir kitiems atleisti.

Kūčios buvo viena svarbiausių šeimos švenčių - tikėta, kad kartu švenčia tiek gyvieji, tiek mirusių šeimos narių vėlės, todėl labai svarbu šventinę vakarienę valgyti taikiai, ramiai, švariai nusiprausus ir galvojant tik šviesias mintis.

Tradicinės Kūčių ir Kalėdų dekoracijos

• Šiaudinis sodas. Svarbiausia Kūčių puošmena - iš šiaudų surištas sodas. Buvo tikima, kad sodas saugo nuo piktų dvasių, atneša į namus darną, sėkmę, sotumą. Sode įpinti paukšteliai, saulės ir augalų motyvai simbolizavo šviesos, pavasario, atbundančios gamtos laukimą.
• Visžaliai augalai. Manoma, kad tradicija puošti nukirstą eglutę yra palyginti nauja, tačiau Kūčioms ir Kalėdoms besiruošiantys senovės lietuviai trobas puošdavo visžalių augalų, ne tik eglių, bet ir pušų, kadagių šakomis.
• Javų pėdas. Didžiausio trobos kambario kampe buvo pastatomas tris kartus perrištas javų pėdas, kuris turėjo užtikrinti gausų derlių, skalsius ir turtingus metus.
• Žvakės. Norėta, kad Kūčios būtų kuo šviesesnės, todėl buvo įprasta deginti daug žvakių, balanų.

Tradicinis Kūčių stalas: 9, 12 arba 13 Kūčių patiekalų

Manoma, kad pagonybės laikais Kūčių valgių skaičius nebuvo aiškiai apibrėžtas, tačiau svarbu, kad patiekalų būtų daug - galėjo būti valgoma 9 (tris kartus po tris. Tai reiškė gausą), 12 (mėnesiai pagal saulės kalendorių) arba 13 (mėnesiai pagal mėnulio kalendorių) patiekalų.

Krikščionys per Kūčias nevalgo gyvūninės kilmės produktų, t.y. mėsos, kiaušinių, pieno produktų, tačiau pagonybės laikais tai nebuvo draudžiama.

Nepaisant to, Kūčių stalo pagrindą sudarė ir sakralinę reikšmę turėjo augalinis maistas: riešutai (tikėta, kad jie padeda vaisingumui), kruopos, duona, vaisiai, uogos, medus.

mama_mia | Shutterstock

Pagrindinis Kūčių valgis - Kūčia. Tai daigintų kviečių, miežių, žirnių, pupų, rugių ir kitų kruopų mišinys, pasaldintas miešimu (medumi atskiestu vandeniu), pagardintas riešutais, džiovintomis spanguolėmis, obuoliais, aguonomis.

Kūčia buvo skirta, visų pirma, protėvių vėlėms vaišinti, todėl pirmąjį šaukštą atidėdavo joms, o vėliau patiekalu dalinosi visa šeima, pradedant, seneliais ir baigiant vaikais. Kūčios taip pat duodavo bitėms, gyvuliams.

Kūčiukai taip pat buvo kepami ir valgomi - jie buvo siejami su lietuviams nuo senų senovės šventa duona ir kepami vėlėms pavaišinti, todėl dar vadinti vėlių duonele. Krikščionybės laikais kūčiukus imta tapatinti su paskutinės vakarienės metu valgyta duona.

Senoviniai Kūčių burtai

Kūčios tapatinamos su žiemos saulėgrįža (ji būna gruodžio 20, 21 arba 22 dieną) - pagonims itin svarbia trumpiausios dienos ir ilgiausios nakties švente, reiškiančia Saulės atgimimą.

Tikėta, kad tokią ypatingą dieną burtai yra labai stiprūs, o visi palinkėjimai bei nuoširdūs prašymai - būtinai išsipildo.

Senovėje Kūčios ir visas pasiruošimo joms procesas buvo siejamas su įvairiais burtais, turėjusiais užtikrinti sočius, sveikatos, darnos ir sėkmės kupinus metus. Daugelis burtų yra skirti netekėjusioms merginoms - jos stengėsi nuspėti ar greitai laukia vestuvės ir kas jas paims į žmonas.

• Šiaudai po staltiese. Iki šių dienų išliko senovinis burtas po staltiese pakloti glėbelį šiaudų ir juos traukti - kuo ilgesnis šiaudas, tuo ilgesnis gyvenimas laukia.
• Šiaudais aprišti vaismedžiai. Kūčių vakarienei verdamus žirnius šeimininkės nukošdavo per šiaudų glėbelius, kuriais vyrai aprišdavo vaismedžius, kad šie duotų tiek daug vaisių, kiek buvo žirnių.
• Sodo žadinimas. Kūčių dieną reikėdavę apeiti sodą ir švelniai papurtyti vaismedžius, uogų krūmus, pabelsti į avilių šonus, kad augalai ir bitės suprastų, jog dienos ims ilgėti ir ateis pavasaris.
• Negalima triukšmauti. Kūčių dieną nebuvo galima dirbti jokių triukšmą keliančių darbų, pavyzdžiui, malti, kulti, skaldyti malkas. Manoma, kad triukšmas vasarą grįš audromis ir kruša.
• Žvaigždės danguje. Kūčių vakarienės buvo sėdama tik sužibus Aušrinei žvaigždei, o temstant buvo laukiama žvaigždėto dangaus - kuo giedresnis dangus ir kuo daugiau žvaigždžių matosi, tuo geresnio derliaus, daug kiaušinių, daug miško gėrybių galima tikėtis.
• Kalbantys gyvuliai. Ruošiantis Kūčioms buvo svarbu ypatingai pasirūpinti gyvuliais, naminiais paukščiais ir kitais augintiniais - juos sočiai pašerti, pagirdyti, paglostyti, kad ateinančiais metais jie būtų sveiki. Tikima, kad stebuklingą naktį gyvuliai ima kalbėti, tačiau eiti į tvartą nevalia, nes juos išgirsti yra blogas ženklas.
• Šulinio vanduo virsta vynu. Senovėje buvo tikima, kad Kūčių naktį, lygiai vidurnaktį ir tik akimirkai vanduo šuliniuose virsta vynu, o tokio vyno spėjęs paragauti žmogus tampa išminčiumi.
• Stebuklingas riešutas. Kiekvienas šeimos narys prieš eidamas miegoti po pagalve turėjo pasidėti lazdyno riešutą, o vėliau jį visus metus nešiotis su savimi. Tikima, kad riešutas apsaugos, atneš sėkmę.
• Ateities spėjimas vašku. Karštą vašką reikia pilti į šaltą vandenį ir sustingusiame vaške pabandyti įžiūrėti ateitį.
• Kūčiukų arba riešutų skaičius. Netekėjusios merginos turėjo paimti saują kūčiukų ar riešutų ir juos suskaičiuoti. Jeigu skaičius lyginis - mergina ateinančiais metais ištekės.
• Glėbelis malkų. Netekėjusios merginos paimdavo glėbį malkų ir jas atnešdavo namo - vestuvėms reikia ruoštis, jeigu malkų skaičius lyginis.
• Šunų lojimas. Netekėjusios merginos eidavo į lauką ir klausė šunų lojimo - piršlių reikės laukti iš tos pusės, iš kurios šunys skalija.
• Batų metimas. Netekėjusios merginos pasiimdavo batą ir mesdavo per save į duris. Jeigu batas nukris nosele į duris - teks išeiti iš tėvų namų, t.y. laukia santuoka. Jeigu batas durims atsuks kulną - vestuvių nebus.
• Šukos po pagalve. Prieš miegą netekėjusios merginoms reikėjo susišlapinti plaukus ir susišukuoti, o šukas pasidėti po pagalve. Sakoma, tuomet mergina susapnuos, kad krenta nuo tilto, o tas, kas ją pagauna - ateinančiais metais taps jos vyru. Jeigu mergina įkrenta į vandenį, vestuvių teks dar palaukti...
• Veidrodis po pagalve. Netekėjusios merginos prieš miegą po pagalve arba po lova pasidėdavo veidrodį. Tikėta, kad tai padės susapnuoti būsimą jaunikį.