„Mama, mama, mama!“ – kodėl kartais nuo šio žodžio norisi užsidaryti vonioje?

„Mama, pažiūrėk.“ „Mama, ateik.“ „Mama, kur mano gertuvė?“ „Mama, jis paėmė!“ „Mama, noriu valgyti.“ „Mamaaaa!“

Kartais užtenka vienos valandos namuose, kad savo vardą – tiksliau, naująjį vardą „mama“ – išgirstum daugiau kartų nei per visą ankstesnį gyvenimą. Ir nors myli savo vaiką iki mėnulio ir atgal, kažkur ties dvidešimt septintu „mama“ gali kilti labai žmogiška mintis: jeigu dar kartą kas nors mane pašauks, aš tiesiog užsidarysiu vonioje.

Ne todėl, kad nenori būti mama. Kartais tiesiog nebenori, kad bent kelias minutes kam nors iš tavęs kažko reikėtų.

Kai visą dieną esi kažkam reikalinga

Mažas vaikas natūraliai daug kreipiasi į artimiausią suaugusįjį. Jam reikia pagalbos, dėmesio, atsakymo, apkabinimo, patvirtinimo, kad mama matė tą neįtikėtinai aukštą LEGO bokštą.

Atskiras „mama, pažiūrėk“ nėra problema.

Sunkumas atsiranda tada, kai jų per dieną susikaupia šimtai.

Mama tuo pat metu gamina vakarienę, klausosi pasakojimo apie darželį, ieško dingusios kojinės, atsako į žinutę, prisimena, kad rytoj reikia kažką nunešti į grupę, ir dar bando užbaigti mintį, kurią pradėjo prieš dešimt minučių.

Tada dar kartą pasigirsta:

„Mama?“

Ir nervų sistema gali atsakyti greičiau už protą: „KO?“

Kartais erzina net prisilietimai

Yra dienų, kai vakare nebenori ne tik nieko girdėti. Nesinori, kad kas nors liptų ant kelių, kabintųsi ant kaklo, tampytų už rankovės ar glaustųsi.

Angliškai tokiam pojūčiui kartais vartojamas terminas touched out – būsena, kai po daugybės fizinio kontakto per dieną žmogui tiesiog norisi erdvės savo kūnui.

Tai ypač pažįstama mažų vaikų mamoms. Vaikas ant rankų, vaikas ant kelių, vaikas įsikibęs į koją, migdymas apsikabinus, o jei šeimoje yra kūdikis – dar ir žindymas ar nešiojimas.

Vakare net mylimo žmogaus apkabinimas gali pasirodyti kaip dar vienas prisilietimas, kurio šiuo metu jau per daug.

Tyla tampa prabanga

Iki vaikų galėjome net nepastebėti, kiek tylos turime.

Galėjome nueiti į dušą ir tiesiog nusiprausti. Išgerti kavą žiūrėdami pro langą. Pavažiuoti automobiliu niekam neatsakydami į klausimus.

Auginant mažus vaikus tokios pauzės gali tapti retenybe.

Todėl kartais mama užsidaro vonioje ne todėl, kad jai būtinai reikia į tualetą. Jai reikia dviejų minučių, per kurias niekas į ją nesikreipia.

Ir, žinoma, dažnai net tos dvi minutės baigiasi mažais pirštais po durimis ir klausimu:

„Mama, ką tu darai?“

„Bet juk aš pasiilgstu jų, kai jų nėra“

Čia ir atsiranda vienas keisčiausių motinystės paradoksų.

Visą dieną gali svajoti apie valandą vienumoje. Pagaliau ją gauti. O po pusvalandžio telefone jau žiūrėti vaikų nuotraukas.

Galima vienu metu beprotiškai mylėti savo vaiką ir būti pavargusiai nuo nuolatinio jo poreikio tavęs.

Šie du dalykai vienas kitam neprieštarauja.

Norėti tylos nereiškia norėti gyvenimo be vaikų. Kartais tai reiškia tik tiek, kad žmogui reikia trumpos pertraukos nuo nuolatinio reagavimo į kitų poreikius.

Kodėl „mama“ kartais tampa paskutiniu lašu?

Dažnai problema nėra pats žodis.

Jeigu esi pailsėjusi, pavalgusi, niekur neskubi ir galvoje nesisuka dvidešimt nepadarytų darbų, „mama, pažiūrėk!“ gali būti pats mieliausias garsas pasaulyje.

Bet kai esi pavargusi, alkana, triukšmas namuose nesibaigia, kažkas verkia, kažkas kažko ieško, o pati visą dieną neturėjai nė kelių minučių sau, tas pats „mama“ gali tapti dar vienu reikalavimu nervų sistemai.

Kartais susierzinimas yra ne ženklas, kad su tavimi ar tavo santykiu su vaiku kažkas negerai. Tai gali būti labai paprastas signalas: man jau per daug.

Gal nebūtina laukti, kol norėsis pabėgti?

Poilsis mamai nebūtinai turi reikšti SPA savaitgalį ar dvi dienas viešbutyje.

Kartais pradžiai reikia daug mažesnių dalykų.

Dešimties minučių vienai išgerti kavą. Dušo be skubėjimo. Pasivaikščiojimo be vaikų. Treniruotės. Pusvalandžio su knyga. Ar susitarimo, kad grįžus partneriui mama kuriam laikui tiesiog nebėra pagrindinis žmogus, į kurį kreipiamasi dėl kiekvienos smulkmenos.

Svarbu ir pačiai leisti sau pasakyti:

„Man dabar reikia penkių minučių tylos.“

Ne tada, kai jau norisi rėkti, o šiek tiek anksčiau.