MAMOS ISTORIJA. Ar sukurti šeimą reiškia atsisakyti savęs?

Tėtis su sūnumi, kuris užsidėjęs motociklininko šalmą

Daxiao Productions | Shutterstock.com

Prieš penkerius metus įsimylėjau vyrą, kuris važinėja motociklu, groja gitara, klausosi vinilinių plokštelių ir dievina amerikietiško kino klasiką. Kuris praktikuoja Dao meditacijas ir kiekvieną rytą pradeda nuo Tai Či praktikų. Kai yra nuotaikos, jis gali netikėtai nuvežti mane į kalnus, o lietingą vakarą išsitraukti seną, legendinę komiksų knygelę.

Prieš penkerius metus įsimylėjau vyrą su visomis šiomis įdomiomis savybėmis, o jis įsimylėjo mane: emocionalią, impulsyvią, nenuspėjamą. Tyrinėjančią kabalistiką, kolekcionuojančią kristalus, šokančią salsą, o vėsiais žiemos vakarais žiūrinčią „Žiedų valdovą“ su kakava rankoje.

Kad sudomintume vienas kitą, mums pakako vos vieno žvilgsnio. Jis paėmė mane už rankos, ir nuo to laiko einame per gyvenimą kartu, priimdami vienas kitą su visais teigiamais bei neigiamais bruožais. Šiandien auginame vienerių metų sūnų, ir abu vis dar esame tokie patys: nenustygstantys vietoje, ištroškę naujų horizontų, pažinimo ir plėtimosi. Ir todėl vis dar kartu.

Asmeninė laisvė ir polėkis – tik neįsipareigojus?

Mūsų visuomenėje paplitusi nuomonė, kad poros turi teisę į asmeninę laisvę ir polėkį tik tol, kol nesusituokia, nesusikuria šeimos. O vos tam nutikus būtinai turi surimtėti, susiimti ir palaidoti tą savo vėjavaikiškumą. Nes dabar jūs esate šeima. O šeima reikalauja aukų. Kitaip būsite traktuojami kaip nebrandžios asmenybės, atsirišusios nuo realaus gyvenimo lyg vėjas laukuose.

Kas yra tikroji realybė – pasiaukojimas?

Bet kas yra ta tariama realybė? Gyvenimas vien vaikais, dėl šeimos, pamiršus apie laiką sau, savo pomėgius ir poreikius? Užstrigimas buityje, baimė būti bloga mama? O gal nuolatinis kaltės jausmas prieš partnerį, kai norima laisvą minutę praleisti su savimi ir savo hobiais?

Nereikia laidoti asmeninių poreikių sukūrus šeimą

Veikiami visuomenės primestų normų, taip ir užsisukame savo asmenybės aukojimo rate. Ant pjedestalo iškeldami vien šeimą, vaikus ar vyrą, pamirštame apie mūsų viduje iš skausmo kaukiantį mūsų vidinį aš. Iš šalies atrodome kaip pavyzdingi tėčiai ir mamos, o naktimis svajojame apie tai, kaip kada nors, kai tik atžala paaugs, pasileisime plaukus...

Gyvenimo džiaugsmas nepaskęsta šeimoje

Kad ir kaip mylėtume savo vaikus, turime kvėpuoti visa krūtine. Ir nesvarbu, kokios yra aplinkybės – ar tik ką susituokėme, ar auginame kelių mėnesių, ar – kelių metų vaiką. Taip, dabar esame trise, ir gyvenimas niekada nebebus toks, kaip anksčiau. Bet ar tai būtinai turi reikšti, kad jis taps blogesnis, mažiau įdomus? Ar tikrai turime pasislėpti šeimoje?

Mudu su vyru pasirašėme nerašytinę sutartį

Pasižadėjome sau, kad neribosime vienas kito polėkių ir leisime užsiimti veiklomis, prie kurių labai traukia. Kad palaikysime vienas kitą, visada ieškosime būdų, kaip padėti vienas kitam ištrūkti į šokių pamoką ar mėgstamą renginį. Kad nuolat ieškosime kompromisų ir sprendimų, o ne pyksime ir kaltinsime, ant menčių nuovargio paguldyti. Kad neleisime vienas kitam pasimesti rutinoje. Galbūt todėl dabar, praėjus penkeriems metams, mes vis dar degame aistra vienas kitam. Nes abu vis dar esame tos įdomios, gyvybingos asmenybės, kokios buvome tada, kai įsimylėjome.

Vaikas pažins tėtį, kuris nepasikeitė nuo jaunystės

Noriu, kad mūsų sūnus pažintų tėvą tokį, kokį jį pažinau aš. Važinėjantį savo taip mylimu motociklu, praktikuojantį rytietiškas praktikas, besidomintį kino klasika. Charizmatišką, su degančiomis akimis. Gyvą. Ir kad imtų iš jo būtent tokį pavyzdį.

Žinau, kad mano vyras nori to paties ir mano atveju. Todėl ne tik palaikome vienas kitą, bet ir duodame vienas kitam velnių, jei pastebime, kad apsileidžiame. Būtent tokį santykių modelį aš vadinu tikrąja, besąlygiška meile ir tikrąja šeima.